Vladimiro Putino pavojingai ilgesingas imperinis žvilgsnis į kaimynių žemes
  • Titulinis
  • Visuomenė
  • Vladimiro Putino pavojingai ilgesingas imperinis žvilgsnis į kaimynių žemes
Vladimiro Putino pavojingai ilgesingas imperinis žvilgsnis į kaimynių žemes

Pora interpretacijų Rusijos prezidento V.Putino kurį laiką reikšto primygtinio domėjimosi istorija tema. Birželio 27-ąją laidoje „Saviko Shusterio žodžio laisvė“ televizijos kanale „Ukraina“ lenkų kino režisierius Krzysztofas Zanussis pastebėjo, jog niekas taip neapvalo sąmonės kaip kaltės pripažinimas. Lenkai savo kaltę pripažįsta – ir atžvilgiu žydų kaip dalies savo visuomenės, ir visų kaimynių, tarp jų ukrainiečių (kaip minėta, laida transliuota vienoje Ukrainos televizijų). Komentaras lietė Antrojo pasaulinio karo įvykius.  

Pasak režisieriaus, lenkai atkreipė dėmesį į V.Putino straipsnį JAV žurnale „The National Interest“ apie Antrąjį pasaulinį karą, kuris išgąsdino. Jei jau didžiulės valstybės  prezidentas užsiima keistokais istorijos tyrimais, kažkas toje valstybėje netvarkoj.

Kas dėl Rusijos prezidento įkarščio, panašu, staigiai sukilęs, jis taip pat „netikėtai“ blėsta dėl suprantamų konjunktūrinių priežasčių: birželio 24-ąją Maskvoje surengtas paradas (ignoruojant COVID-19) pergalės prieš nacius 75-ečio intencija bei jį lėdėjęs informacinis triukšmas „tam kartui“ išsisėmė.

Dieną prieš lenkų režisieriaus pasisakymą V.Putino istorinius samprotavimus vokiečių televizijos ARD laidoje „Tagesschau“ aptaręs vokiečių-ukrainiečių istorikų komisijos vienas vadovų Martinas Schulzas Wesselis pavojinga įvardijo praktiką bandyti nurodyti istorikams, kaip vertinti faktus. Jo teigimu, normaliomis aplinkybėmis istoriją suprantame kaip diskursą be valdžios kišimosi. Todėl verčia suklusti, kai/jei istorinio publicisto plunksnos imasi prezidentas ir siunčia savo „produktą“ Vokietijos aukštųjų mokyklų istorijos katedrų vedėjams (Kremlius tą padarė) su pageidavimu panaudoti tekstą dėstymo veikloje.

Pasak M.S.Wesselio, V.Putino straipsnyje nepaisoma moksliškumo kriterijų, pavyzdžiui, Europą tarp autoritarinių Vokietijos bei Sovietų Sąjungos režimų padalijusį Molotovo-Ribbentropo paktą vertinant kaip normalią diplomatinę praktiką praėjusio amžiaus 4-ame dešimtmetyje. Bet paktą lydėjusi agresija nepalyginama su jokiu kitu tuo metu vykusiu procesu. Kaltindamas Lenkiją dalyvavimu Čekoslovakijos padalijime 1939-aisiais, Rusijos prezidentas ignuoruoja istorinį kontekstą, kas irgi daro jo tekstą abejotiną bei pavojingą.

Istorikas taip pat atkreipė dėmesį, jog V.Putino istorinės falsifikacijos įžūliausios Ukrainos atžvilgiu, ypač kai jis sovietinės propagandos stiliumi kaltina ukrainiečius kolaboravimu su naciais ir tuo pat metu rusų nacijos vardu prisiima herojišką priešinimąsi bei pergalę prieš nacistinę Vokietiją. Bet pergale kaip ir kolaboravimu ukrainiečiams bei rusams tenka dalintis.

Interviu „Ukrinform“ birželio 22-ąją Ukrainos užsienio reikalų viceministras Vasylis Bodnaras ryšium su tuo priminė istorinį faktą, jog nacistinės Vokietijos pusėje Antrojo pasaulinio karo metais kariavo virš 400 tūkstančių etininių rusų.

Vokiečių istorikas apibendrino, jog V.Putino straipsnis - kaip iš sovietinio istorinio vadovėlio. Toje pačioje laidoje dalyvavęs Ukrainos pasiuntinys Vokietijoje Andriyus Melnykas pažymėjo publikacijos keliamą akivaizdžią grėsmę visai Europai, nes jis signalizuoja apie Kremliaus šeimininko pasirengimą „judinti“ sienas ir karinėmis priemonėmis, jei Vakarai nesutiks su jo cinišku reikalavimu pripažinti Maskvos įtakos zonas.

Šios situacijos tęsinys-projekcija. Jau po publikacijos „The National Interest“ V.Putinas pareiškė, jog palikdama byrančią Sovietų Sąjungą kiekviena respublika dar ir „išsinešė“ tradiciškai istorines rusų teritorijas (pasak Rusijos prezidento, įstodamos jos gavo milžiniškus kiekius žemių). Bet išeiti esą reikėjo su „savu“, užuot prigriebus rusų tautos dovanas.

Įvertinant pamokas naujausios istorijos (sietinos pirmiausia su Ukraina bei Gruzija), nekeista, kad Rusijos kaimynės sukluso. Sukluso tiek, jog Rusijos prezidento spaudos sekretoriui Dmitrijui Peskovui teko išaiškinti, jog jo šefas neturi teritorinių pretenzijų buvusioms sovietinėms respublikoms, jis tik kalbėjęs apie sovietinės Konstitucijos sisteminius trūkumus. Na, bet jei dovanos – tai dovanos, kodėl jų neaptarus. Tiesa, kalbant apie faktinius reikalus, jie ypač supainioti, ir pripainiojo būtent Rusijos dominuojama Sovietų Sąjunga.

Dalis faktų. 1919-ųjų liepą pilietinio karo įkarštyje visos Rusijos centrinis vykdomasis komitetas, nominaliai aukščiausia sovietinė valdžia buvusioje Rusijos imperijos teritorijoje, paskelbė įsaką „Apie Rusijos, Latvijos, Lietuvos, Baltarusijos sovietinių respublikų sujungimą kovai su pasauliniu kapitalizmu“. Pažymėtina, jog tuo momentu bolševikai nemanė, kad jų revoliucija apsiribos subyrėjusia imperija, o išplis kitos šalyse ir galų gale visame pasaulyje. Į šį algoritmą įsikomponuoja ir nesėkmingas Raudonosios armijos žygis į Lenkiją 2020 metais.

1918–1922 m. sovietiniuose žemėlapiuose pasirodydavo neilgalaikiai valstybiniai dariniai, tokie kaip Lietuvos-Baltarusijos SSR (Litbel). Laisvai keistos Ukrainos sienos iki šios įsiliejimo į SSRS 1922 metais, pavyzdžiui, 1919-aisiais iš jos į Rusiją „nutekėjo“ keturi Černigovo gubernijos rajonai. Užtat 1939 metais Ukrainos SSR pasipildė Lenkijos rytų teritorijomis, 1940 metais -  Šiaurės Bukovina, kurią spaudžiama Sovietų Sąjungos perleido Rumunija, 1944-aisiais – Užkarpate, ją SSRS perdavė Čekoslovakija. Krymas Ukrainai perduotas 1954 metais.

Baltarusijos SSR 1924-1926 m. „priaugo“ Gomelio bei Mogiliovo gubernijomis, 1939-aisiais sovietams ir naciams pasidalinus Lenkiją, jai atiteko šios rytų teritorijos. Po Baltijos šalių okupacijos Josifas Stalinas pakoregavo Lietuvos-Baltarusijos sieną, Lietuvai perleidęs kai kuriuos rajonus, tarp jų Drsukininkų kurortą. 1944-aisiais J.Stalinas prosovietinei Lenkijai nutarė perduoti tuo metu Baltarusijos SSR priklausiusią Bialystoko (Balstogės) sritį.

Vidurio Azija į Rusijos SSR iš pradžių įjungta bei gyvavo autonominių respublikų teisėmis (Kazachstanas, Kirgizija – iki 1936 m., Uzbekistanas - 1925-ųjų, Tadžkistanas – 1939 m., Turkmėnistanas – 1924-ųjų). „Laisvai interpretavus“ Rusijos SSR sienų nustatymo terminus, Maskva gali grasinti paglemžti visą Vidurio Aziją. Arba jos dalį. 1922-aisiais Sovietų Sąjungos steigimo sutartį pasirašė ne Armėnija, Gruzija, Azerbaidžanas, o Užkaukazės Federacija. Kai taip, kas trukto dabar Kremliui skelbti, jog išstodamos iš Sovietų Sąjungos „atskirai“, jos elgėsi „neteisėtai“, tad dabar turi „atkurti“ Užkaukazės Federaciją. Priešingu atveju – ką, pamirštate Krymo ar atplėštų nuo Gruzijos teritorijų „pamokas“?

Pasak rusų istoriko Boriso Sokolovo, V.Putino pasisakymus interpretuojant pakankamai plačiai, iš buvusių sovietinių respublikų nelabai kas ir lieka, Rusijos prezidentas „užsinorėjęs“ gali pretenduoti į plačią geografiją teritorijų. B.Sokolovo teigimu, skandalingiausias „istoriko“ V.Putino teiginys, jog Lietuva, Latvija, Estija įstojo į SSRS savanoriškai ir pagal visus tuomečius tarptausinės teisės reikalavimus. Baltijos šalių okupacija ir aneksija skiriasi nuo sovietų užgrobtos rytų Lenkijos ar Besarabijos nebent tuo, kad šios trys respublikos paglemžtos pilnai (Lenkija ir Rumunija iš politinio žemėlapio vis dėlto neišnyko). Lietuvos, Latvijos, Estijos paglemžimas tarptautinės teisės požiūriu niekuo nesiskiria nuo nacistinės Vokietijos įvykdyto Austrijos, Čekoslovakijos, Danijos užgrobimo.

Net jei ir skiriasi – nacių naudai, šie, pavyzdžiui, 1940 metais kapituliavusioje Danijoje iki 1943-ųjų rugpjūčio leido dirbti vietos vyriausybei. Beje, užgrobtos Latvija bei Estija ne tik neįgijo naujų teritorijų (dovanų, pasak Rusijos prezidento), kaip tik turėjo atsisveikinti su savomis - Latvija Abrenės miestu ir šešiais Abrenės apskrities valsčiais (Purvmalos, Linavos, Kacėnų, Upmalos, Gaurų ir Augšpilio), 1944 m. įtrauktais į Rusijos SSR sudėtį. Tais pačiais metais rusų iš Estijos paglemžtas Estijos Petseri valsčius.

Štai tokia keista, jei ne tragikomiška „amžiną prezidentavimą“ plebiscitu ką tik užsitikrinusio Rusijos lyderio bei rusų valdančiosios klasės logika. V.Putino Rusija ignoruoja prieš Antrąjį pasaulinį karą galiojusią real politic, kuri rėmėsi tuometinių autoritarinių režimų imperinėmis ambicijomis, siekia „balinti“ Sovietų Sąjungą, kaltindama dėl karo visus aplink, ir ignoruodama SSRS politikos keltą chaosą taip pat teritorijų klausimu. Bet kokia „ne Maskvos“ istorijos interpretacija, ir grįsta istoriniais faktais, Rusijos prezidentui tebekelia įniršį.

Kai taip, V.Putino kalbas istorinėmis temomis tenka vertinti kaip Rusijos imperinės politikos posovietinėje erdvėje manifestacijas.

Baltijos valstybėse kaip ir visoje Europos Sąjungoje (ir ne tik) Rusijos prezidento požiūriui  nepritariama. Užtat jis absoliučiai identiškas Rusijos užsienio reikalų ministerijos skelbiamai. Iš šios pareiškimo (2019 09 23), skirto paminėti bendrą sovietų ir nacių karių paradą Breste po sėkmingo Lenkijos užgrobimo: Sovietų Sąjungos ir Vokietijos nepuolimo sutarties dėka karas prasidėjo SSRS strategiškai patogesnėse teritorinėse ribose, jų gyventojai nacių terorą patyrė dviem metais vėliau, buvo išgelbėta šimtai tūkstančių gyvybių.

Ne kas bepridurtina, prisimenant Molotovo-Ribbentropo pakto lemtų rytų europiečių deportacijų į Sibirą mastus.

Tokios maždaug tokelės. Kijevo saugumo forume gegužės pradžioje dalyvavusi buvusi Latvijos prezidentė Vaira Vīķe-Freiberga diskusijoje nurodė, kad V.Putinas su savo imperialistiniais-šovinistiniais naratyvais įstrigo laiko mašinoje, pats pripažįsta, kad jį auklėjo sovietiniai propagandiniai filmai ir vargu ar subrendo iki demokratijos bei nacijų lygiateisiškumo supratimo. Rusijos kaimynėms svarbu tokiai filosofijai bei politiniam veikimui priešpastatyti objektyvius faktus.

Taip atrodo teorija. Gyvenimo praktikos perspektyvos ypač po vadinamojo balsavimo Rusijoje dėl V.Putino „amžinos prezidentystės“ skendi miglose. Čia minėtas Rusijos prezidento įniršis nevalingai grąžina prie vokiečių istoriko persergėjimo apie jo kalbų keliamą rimtą pavojų.

 Arūnas Spraunius



Jums taip pat gali patikti
vikipedijos-nuotr-sovietinis-propagandinis-plakatas_1579275405-4a94aac4905a84c5c8b36bb40011b0fc.jpg
Propoganda
Propagandos taikinyje – ir istorija, ir...
Propagandiniai išpuoliai tapo savotiška kasdienybe Lietuvoje (ir plačiau –...