„Tough tove“ (kieta meilė) „tyliai minkštai“ rytų europiečių korupcijai
  • Titulinis
  • Visuomenė
  • „Tough tove“ (kieta meilė) „tyliai minkštai“ rytų europiečių korupcijai
„Tough tove“ (kieta meilė) „tyliai minkštai“ rytų europiečių korupcijai

Europos dienai Ukrainoje pašvęstoje Kijevo saugumo forumo diskusijoje gegužės 15 dieną NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas 2012-2016 metais, šiuo metu Vašingtono analitinio centro „Atlantic Council“ garbės narys Alexanderis Vershbow pažymėjo, jog Ukraina sugebėjo užsitikrinti  JAV prezidento Joe Bideno administracijos paramą, sulaukusi gana aiškių signalų apie Vašingtomo ketinimą padėti Kijevui atsimušti nuo Rusijos agresijos. Nebeliko abejonių, kad Ukrainos laisvė, saugumas su eurointegracinio projekto sėkmingu užbaigimu yra tarp Amerikos prioritetų.

Pasak A.Vershbow, tuo pat metu Amerika tikisi iš Kijevo ryžtingesnių reformų kaip ir ryžtingesnės  kovos su korupcija - tokia yra Vašingtono „kietos meilės“  (tough love) žinutė, kai nerimą kelia tam tikras atsitraukimas nuo reformų, ypač prisimenant praėjusių metų kovą, kai iš vyriausybės atleisti keli reformatoriai, pastebimas kai kurių antikorupcinių institucijų darbo nuosmukis, į valdžios struktūras grįžo su buvusiu (po demokratinės Maidano revoliucijos bėgusio į Rusiją) prezidentu Viktoru Janukovyčiumi susiję asmenys.

„Atlantic Council“ analitikas ypač pažymėjo, kad ir reikšminga JAV parama gynybai nuo išorės priešo nekompensuos Ukrainos neįgalumo, kaunantis su vidaus bėdomis.

Prieš tai, gegužės 17-ąją, „The Washington Post“ citavo Amerikos valstybės sekretorių Antonį Blinkeną, kuris perspėjo Kijevą dėl grėsmių Ukrainos ateičiai, jei bus ignoruojamas „antras“ frontas prieš korupciją šalies viduje. Svarbiausias JAV diplomatas žadėjo didinti paramą Ukrainai, kai rusai telkia karinius dalinius prie jos sienos, bet ir peikė jos korumpuotą politinę sistemą ypač po valstybinės kompanijos „Naftogaz“ vadovo Andriyaus Kobolyevo nešvaraus atleidimo, kas atrodė vakarietiškų standartų diskreditacija ir net išdavyste.

Ir JAV dienraštis konstatavo, kad A.Blinkeno komanda santykiuose su Ukraina taiko „tough love“, nors tam tikros skepsis dėl šio metodo išlieka, nes/kai anksčiau „kieta meilė“ dažniau neveikė, korupcijos tema nuo 2014-ųjų Rusijos pradėtos atakos prieš ukrainą beveik nejuda. Kaip nurodo politologas Samas Charapas iš analitinės komapanijos „Rand“, atviras tebėra klausimas dėl reformų dinamikos, kad JAV valstybės sekretoriui netektų vykti į Ukrainą kas 4-8 metus vis su tais pačiais klausimais.

Ir buvęs Ukrainos ministras pirmininkas Oleksiyus Honcharukas sausio 22-ąją iš Amerikos, kur viešėjo bendradarbiavimo su „Atlantic Council“ reikalu, nurodė, kad prezidentas J.Bidenas labai gerai supranta Ukrainą kaip ir žmonės jo administracijoje, dalis kurių turi ukrainietiškas šaknis. Todėl politika Kijevo atžvilgiu bus kietesnė nei iki šiol – prioritetai formuluojamai aiškiai,  reikalavimai griežtai konkretūs, ypač kai korumpuotos prorusiškos jėgos kelia galvas ir betvarkės Ukrainos valdžios kabinetuose nebeįmanoma nepastebėti.

Vėl „kieta meilė“ - Amerikos politikai jau supranta, kokią grėsmę Ukrainai kelia korupcija.   

Buvęs Amerikos pasiuntinys Ukrainoje 1998-2000 m. Stevenas Piferis Amerikos-Ukrainos verslo tarybos surengtoje vaizdo konferencijoje kovo 2-ąją nurodė, kad prezidento J.Bideno administracija pasirengusi lenkti Ukrainą reformoms, kai kada gal net negailestingai.

Kone tik dėl korupcijos pustrečio mėnesio nuo JAV prezidento inauguracijos „brendo“ V.Zelenskio ir J.Bideno pokalbis. Kai jis galų gale „nutiko“ balandžio 2-osios vakare, nes situacija Ukrainos pasienyje su ten kauptais rusų daliniais buvo išties rimta, Ukrainos prezidentas Volodymyras  Zelenskis 50 minučių pokalbyje pirmiausia detaliai pasakojo apie antikorupcines reformas

Frazė „Ukraina be korupcijos - ne fantastika“ priklauso Ukrainos prezidentui kaip vienas svarbiausių apibendrinimų jo metiniame pranešime Aukščiausioje radoje spalio 20 dieną.

Vasario 10 dieną svarstant tarpinę ataskaitą apie Europos Sąjungos (ES) asociacijos sutarties įsipareigojimų vykdymą iš Ukrainos pusės, Europos Komisijos (EK) viceprezidentas Valdis Dombrovskis priminė apie naują ES 1,2 milijardo eurų finansinės paramos Kijevui paketą, pašauktą švelninti koronaviruso pandemijos pasekmes, bet ir nurodė, kad išsikerojusi korupcija stabdo reformas, iš ko išlošia tik nusikaltėliai ir verslo oligarchai.

Latvis V.Dombrovskis ragino visas Ukrainos aukščiausioje radoje posėdžiaujančias frakcijas pasiųsti aiškų signalą Vakarų sąjungininkams, kad reformų kelias ryžtingai negrįžtamas.

Baltai šiuo klausimu reiškiasi kaip antikoruopcinį kelią jau nuėję vyresni broliai, bet ir čia tebeneapsieinama be tyliai subtilios korupcijos.

Estijos ministras pirmininkas Jüris Ratasas sausio 13-ąją paskelbė atsistatydinąs po skandalo, kai jo Centro partija pažadėjo valstybinį lengvatinį kreditą nekilnojamojo turto projektų vystytojos „Porto Franco“ savininkui Hillarui Tederui mainais už iki milijono eurų paramos pažadą prieš rudenį vyksiančius Estijos savivaldybių rinkimus. Negana to, Centro partijos sekretorius Mihhailas Korbas, tuomet dar finansų ministrės Kersti Kracht (po premjero atsistatydino ir visa vyriausybė) patarėjas žadėjo tarpininkavimą Talino savivaldybėje dėl „Porto Franco“ palankių teritorinių sprendimų Estijos sostinės senamiestyje.

Ryšium su šia istorija estų spauda prisiminė Švietimo ministrės nuo 2016-ųjų Mailis Reps atleidimą po skandalo su tarnybinio transporto asmeniniams tinklams naudojimu, kai ministerijos automobiliais šeši ministrės vaikai buvo išvežiojami į mokyklas bei popamokinius būrelius.

Atrodytų, niekai, tai - kažkokie popamokiniai būreliai... Esama ir ne niekų.

2020 rugsėjį tarptautinėje viešojoje erdvėje Tarptautinės žurnalistų-tyrėjų asociacijos (ICIJ, vienija 108 žiniasklaidos priemones visame pasaulyje) dėka ėmė rodytis informacija apie pinigų plovimą.

ICIJ projekte dalyvavusio leidinio „Re:Baltica“ duomenimis, kai kurie Latvijos bankai padėjo stambiems Rusijos bei Ukrainos verslininkams bei politikams 1999-2017 m. neteisėtų schemų pagalba į užsienį pervesti kelis milijardus dolerių. Pavyzdžiui, su V.Janukovyčiaus sūnumi Aleksandru susijusi kompanija „Mako Trading“ vedė pinigus į latvių „Aizkraukles banka“ ir „Baltikums Bank“, nors 2015-aisiais JAV finansų ministerija įvedė sankcijas „Mako Holding“, į kurios sudėtį įėjo „Mako Trading“.

Milijonus dolerių per latvių „Trasta Komercbanka“ galėjo išplauti ukrainiečių milijardierius Dmytro Firtašas, kurio ekstradicijos siekia Amerika dėl įtarimų korupcija.

Latvių „Expobank“ „The Bank of New York Mellon“ liudijimu 2006-2016 m. sudarė įtartinų sandorių už 29 milijardus JAV dolerių. „FinCEN“ dokumentai rodo, kad vienas turtingiausių rusų, Rusijos aliuminio (holdingas RUSAL) magnatas Olegas Deripaska per šį banką nuo 2002 iki 2016 metų pervedė daugiau kaip 3 milijardus įtartinos kilmės JAV dolerių.

O. Deripaska yra pabrėžtinai lojalus Rusijos prezidentui, pavyzdžiui, investavo milijardą dolerių į Vladimiro Putino ypač globotų 2014-ųjų Sočio žiemos olimpinių žaidynių infrastruktūrą. Buvo įtrauktas į JAV sankcijų sąrašą dėl įtarimų pinigų plovimu ir glaudžius ryšius su Kremliumi, kuris atvirai kėsinasi į demokratiją - pasak JAV specialiųjų tarnybų, O.Deripaska dalinai finansavo nepavykusį valstybės perversmą Juodkalnijoje, kurią Maskva visaip mėgino „atgrasyti“ nuo integracijos į demokratinius Vakarus.

Tai tik dalis „finansinių operacijų“ su akivaizdžia korupcine dedamąja rytų Baltijoje - 2019-ųjų kovą į šias istorijas dėmesį atkreipusi naujienų agentūra „Bloomberg“ nurodė, jog pinigų plovimo skandalas atskleidė Europos finansinės sistemos trūkumus, kuriais metai iš metų naudojosi Rusijos nusikaltėliai.

Lietuviškas žodis „korupcija“ „Google“ renka apie 3 240 000 nuorodų (gegužės 19 dienos rezultatas), kas pasakys, kad ir mūsų šalyje - tai ne tema? Pavyzdžiui, lyg ir pripažįstama, jog lyginant 15 metų duomenis, situacija Lietuvoje tikrai pagerėjo, tačiau vis tiek tikrai stagnuojama Viešųjų pirkimų skaidrinimo klausimais.

Baltų garbei dera nurodyti, kad primygtinio Vakarų dėmesio „tough tove“ stiliumi jiems nebereikia, dažniau susitvarko patys, išskyrus čia pateiktas ICIJ atskleistas ne tik šias „bankines sagas“.

O štai po rusų diplomatų išsiuntimo „serijalo“ (pradedant rugsėju) Bulgarija neretai įvardijama Maskvos „Trojos arkliu“ ES ir NATO. Kaip nurodoma Sofijos euroatlantinio saugumo centro paskutiniame metiniame pranešime, Bulgarijos valdžia ir verslas priklausomi nuo Rusijos, ypač kai prie stambių infrastruktūros objektų statybos, pavyzdžiui, energetikos sektoriuje „prileidžiamos“ ir už padidintą kainą samdomos „savos“ kompanijos.

Tokia situacija gilina korupciją, dėl ko perspėjama ir ES pranešime apie teisės viršenybę Bendrijos šalyse. „Transparency Internаtional“ Bulgariją išskiria kaip labiausia koprumpuotą ES šalį narę.

Bulgarų sociologas Evgeniius Dainovas ryšium su tuo pastebi, kad tokiomis „hibridinėmis strategijomis“ Kremlius jau dešimtmetį siekia destabilizuoti civilizuotą pasaulį, įtikinti visus, esą tiesos nėra, tik apmokami požiūriai. Visi meluoja už pinigus, kai taip, visuomeninius santykius telemia nuoga galia.

Kitas bulgarų sociologas Petras Cholakovas niūrokai apibendrina, jog ir praėjus trisdešimtmečiui po SSRS žlugimo komunistinis eksperimentas išlieka gajus. Korupcija tebėra ta eksportinė „prekė“, kurios dėka dabartinė Rusija mėgina susigrąžinti geopolitinę įtaką. Ir Kremliuje tą žino.

Panašu, jau žino ir Vakarai, tačiau demokratiniam pasauliui teko nueiti sistemiškai duobėtą kelią iki supratimo apie „kietos meilės“ taikymo būtinumą vakarietiškų vertybių link dažnai vien pro forma besiveržiančioms posovietinės erdvės valstybėms.

Georgo Masono universiteto politologijos profesoriaus Erico Shiraevo teigimu, SSRS reformatorių didžiausia klaida ta, kad žlungant Sovietų Sąjungai praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio pabaigoje jie koncentravosi į ekonomines reformas, kai Rusijoje tam nebuvo nei infrastruktūros, nei įstatymų, nei tradicijos. Ne tik jie laikė šalį demokratine, nepaisant nieko - Amerikos prezidentas Billas Clintonas 1996-aisiais lygino pirmą Rusijos prezidentą (1991-1999) Borisą Jelciną su Abrahamu Lincolnu, rėmė tais metais vykusiuose prezidento rinkimuose, ignoruodamas ir korupciją.

Harvardo universiteto istorijos profesorius sovietologas Richardas Pipesas dar 2016-aisiais interviu „Svoboda.org“ nurodė, jog JAV politika Rusijos atžvilgiu dažnai rėmėsi stereotipu, jog jei suklestės ekonomika, rasis ir demokratija. Vidiniai prieštaravimai „susikratys“ savaime. Vašingtone nesuprato istorinio fono, kad Rusijoje nesusiformavęs paklusnumo įstatymui mentalitetas, kuris Amerikoje neginčijamas keletą amžių. Be to, ji yra ir 70 metų trukusio sovietinio eksperimento auka. Rusijoje amžiais klestėjo valdžios centralizacija asmens laisvių sąskaita.

Anksčiau Sovietų Sąjungos, dabar Rusijos klausimais rašančio amerikiečių žurnalisto Davido Satterio vertinimu, B.Jelcino laikais prasigyvenę verslo oligarchai ieškojo status quo galinčio užtikrinti vykdytojo, garanto, tikėtina, tokiu jiems regėjosi V.Putinas, apskritai neblogai susidorojęs su „uždaviniu“.

Bet šalutiniu poveikiu ne tik Rusijai tapo jo kaip KGB karininko atsinešti KGB-istiniai įpročiai bei veikimo algoritmai. Ne tik abejingumas žmogaus vertei, gyvybei, vaizdžiai išryškėjęs Beslano mokyklos, Maskvos teatro „Nord-Ost“ įkaitų, virš Donbaso numušto „Malaysia Airlines“ orlaivio tragedijose, bet ir de facto autoritarinio režimo įtvirtinime. Demokratija pralaimėjo valdžioje esančiųjų finansiniams interesams.

Paviršutiniškas požiūris į griūvančią Sovietų Sąjungą kurį laiką švytuokle grįžo Vakarams taip pat demokratijos nykimo (naikinimo) eksportu. Tą pamoką Vašingtone, panašu, išmoko ir „ant grėblio“  nebelipa, myli rytų ir vidurio Europą „kieta meile“. 

Arūnas Spraunius



Jums taip pat gali patikti