Putino Rusija pandemijos kontekste
Putino Rusija pandemijos kontekste

Birželio 12 - Rusijos nacionalinė šventė, kuri šiemet paženklinta keistais „šalutiniais“ efektais. Birželio viduryje apžvelgus COVID-19 statistiką, matosi, kad Europos sergamumo vaizdelis įdomus. Daugiau kaip pusė kasdien naujai užsikrėtusių yra Rusijoje, o kartu su Baltarusija ir visi du trečdaliai. Galima pagalvoti, kad virusas, nusiaubęs Vakarų Europą, persikėlė į rytinę kontinento dalį. Tačiau Rusijoje nuo šios ligos beveik niekas nemiršta, net korumpuota Pasaulio Sveikatos Organizacija stebisi, kaip čia taip...

Suprantama, kad COVID-19 jau ne šiaip sau liga, gydoma vaistais ar aktyvia medikų pagalba. Tai politika, ar, kitais žodžiais tariant, situacija, kurioje svarbiausi sprendimai yra politiniai.

Virusas sugriovė jau ne vieną Maskvos projektą. Per istorinio avantiūristo-perversmininko Valdimiro Uljanovo (liaudyje daugiau žinomo Lenino vardu) gimtadienį nepavyko surengti referendumo pratęsiančio XXI amžiaus antidemokratinį avantiūrizmą. Nepavyko pagarbinti maskvietiškai suprantamos karo pabaigos, įstrigo bandymai savaip sudėlioti istorinius faktus apie minėtąjį karą ir visą pasaulio geopolitiką. Virusas nekorumpuotas, jis visai nesupranta, kas yra jubiliejai ir politinės aistros.

Galima įvairiai spėlioti, kodėl Rusija vis dėl to tampa kone didžiausia pandemijos auka, galima kaltinti sveikatos apsaugos sistemą, rusų gyvenimo būdą, galima prisifantazuoti sąmokslo teorijų, galima seno sovietiniu papročiu kaltinti tarptautinį imperializmą. Galima sakyti, kad kaltas gyvenimo būdas, bet vien jam visko nesuversi, galima prisifantazuoti daugiau sąmokslo teorijų, bet... realybė yra kokia yra. Virusas yra žioplas ir jam neįsakysi, jo nenugalėsi administracinėmis priemonėmis ir pagąsdinimais. Piliečiai gali išsigąsti ir vaidinti, kad yra sveiki, bet virusas neišsigąsta. Galima paslėpti skaičius, bet jais ir taip nebetikima.

Kodėl rusai netiki statistika?

Dėl dviejų priežasčių.

Jau šimtas metų, kaip jie žino, kad už lango gyvenimas visai ne toks, koks yra statistikos suvestinėse. Jie patys žino, kaip surašomi ir nurašomi jų darbo rezultatai ir atlyginimai. Nepriklausomos statistikos juk nėra. Rusus gali tik prajuokinti vakariečių tikėjimas rusiška statistika. Kažkada vadinamieji sovietologai stropiai skaičiuodavo ekonomikos penkmečio planų vykdymo rezultatus ir aptarinėdavo, kodėl viename regione rinkimuose balsavo 99,9, o kitame tik 99,8 procento rinkėjų. Ar tai ne maišto požymiai? Mums, sovietiniame kalėjime tie svarstymai apie procentus ir penkmečių planus buvo anekdotų objektai.

Kita priežastis yra ta, kad nuo Rusijos politiniai sprendimai nuo statistikos nepriklauso. Krymo aneksija, Pietų Osetijos užkariavimas ar prezidentinių kadencijų pratęsimas vyksta ne todėl, kad to reikalauja viešoje diskusijoje išgryninti šalies prioritetai. Apie politikos prioritetus piliečių norų niekas neklausia, prezidentas visai nepergyvena dėl savo reitingų, kokie ten jie objektyvūs ar neobjektyvūs bebūtų. Jei kas Vakaruose mano, kad prezidento nepopuliarumas gali pastūmėti jį atsistatydinimui, tai taip manantis irgi atrodo tiesiog juokingas.

Esmė juk ne tame, ar konstitucija leis Putinui būti valdžioje. Valdžioje kiek jis bus nuspręs jo paties ir jo priešininkų galia. Rusijos valdžios keičiasi ne todėl kad baigiasi kadencija, o todėl kad vadovas yra nušalinamas ar pasitraukia dėl fizinių priežasčių.

Referendumuose Rusijos žmonės nieko nesprendžia – jie privalo tik legitimuoti valdžios sprendimus. Ir legitimuoja, nors gal mano visiškai kitaip. Ar kada buvo tai, kad referendumu atmestas koks valdžios (nu)sprendimas? Galima prisiminti, kad SSSR gyventojai balsavo už SSSR išsaugojimą, bet vėliau bemaž abejingai stebėjo tos valstybės žlugimą.

Rusijos politika iš viso nėra konceptuali, ji yra personalinė, ji susideda iš atskirų pareigūnų įtakų ir jų asmeninių ryšių. Ir tie pareigūnai nėra kaip nors renkami, jie skiriami, dažniausiai pagal įtaka valdovui ar pagal valdovo planus.

Autoritarinėse šalyse, kaip jau buvo sakyta, viešoji nuomonė neįtakoja vyriausybės sprendimų. Tad pandemija ateis pasibaigs kažkaip savaime, nes jokios iniciatyvos su ja grumtis strategiškai, iš esmės nėra.

Yra dar viena „pandeminė“ problema. Kaip pasakoje. Kadangi Rusijos valdžia paprastai nesako tiesos, niekas nebetiki net tada, kai tiesa pasakoma. Tad žmonės nerimtai priėmė informaciją apie pandemiją net tada, kai valdžios pareigūnai ėmė sakyti tiesą – grėsmė didelė. Bet atsitokėjo per vėlai. Kaip Stalinas po to, kai Hitleris iš jo sąjungininko virto priešininku.

Pandemija yra bėda, tačiau net toje bėdoje Rusijos valdžia ėmėsi realizuoti savo politikos prioritetus. Atrodo, kad Rusija lieka beveik vienintele didesne valstybe, kuri nesumanė jokios platesnės žmonių gelbėjimo ir ekonomikos atgaivinimo programos. Sakoma, kad rūpinamasi, kaip šalis atrodo, o ne kaip jai reikia padėti. Sveikatos apsaugos sistema kaip nebuvo pasiruošusi, taip nepasiruošusi ir lieka, savanoriai ir gydytojai savo laiko ir pinigų sąskaita padaro daugiau nei visa sistema. Galiausiai situacija tampa chaotiška ir primena paniką. Priedai prie atlyginimo gydytojams primena kitą keistą pasaką – gauni daug, bet kai sumoki visus išskaitymus... negauni nieko.

Putinas ėmėsi ne bendradarbiavimo, bet veikiau konfrontacinės politikos. Dar niekada per kelis pastaruosius dešimtmečius Rusijos santykiai su Vakarais nebuvo tokie supainioti. Europos Sąjunga nesupranta, kokie ryšiai Putiną sieja ar siejo su Trumpu, kalba apie sankcijų atšaukimą, gerai suprasdama, kad padeda šaliai kuri nevykdo savo įsipareigojimų. Europa seniai gali gyventi be Rusijos, bet vis dar tingi jos atsisakyti, kaipgi tingi keisti politiką su Kinija.

Būtų galima galvoti, kad paranoiška diskusija apie tai, kas pradėjo Antrąjį pasaulinį karą dabar yra kaip niekad ne laiku tačiau, kita vertus, geresnio laiko kaip pandemija, tokiems plepalams gali ir nebelikti.

Politikos ekspertai rimtai klausia, o kokia gi yra šiandien Rusijos politikos strategijos. Ko ši šalis siekia – siekia būti didžioji, trečiai tarpo Kinijos ir JAV? Per silpna. Siekia būti Trečioji Roma? Pernelyg susipyko su tikėjimo broliais. Valstybė dar vienam amžinam prezidentui kaip trečiajame pasaulyje. Tą ir be referendumo galima padaryti. Ar ji yra tiesiog smulkus politikos chuliganas avantiūristiškai siekiantis kažkokios trumpalaikės naudos?

Tad niekas ir neatsako, kas yra ta laiminga Rusija. Amžinas prezidentas, deja nėra nei Petras Didysis, nei Ivanas Rūstusis, nei koks Aleksandras Neviškis, dėl savo ambicijų būti didžiausiam tarp pavergtų, keliavęs, nusilenkti didžiajam Chanui. Nesiekia nė vieno... o kokiu nors Nikolajum II ar išvaduotoju Aleksandru II būti nenori.

Tad ne Maskvos norai sudėlios jos istoriją, ne ji rašo scenarijų, net žaliavų kainas ne pati nustato.

Senuose Rusijos miestuose ekskursijų gidai mėgsta priminti kad sumanūs rusų pirkliai dar prie tūkstantmetį prekiavo su vakarais... parduodavo medų, vašką, žvėrių kailius, medieną.... Pirkdavo ginklus, žemės ūkio padargus ir kitą techniką. Tūkstantis metų ir niekas nepasikeitė, parduoda žaliavas, perka technologijos produktus. Turtingiausia resursais pasaulio šalis, kurio tiek mažai laimingų žmonių. Bet valdovai nori būti amžini.

Net ir pandemijų metu.

Egidijus Vareikis



Jums taip pat gali patikti