Makedonijos klausimas arba nesibaigianti kova dėl Balkanų
Makedonijos klausimas arba nesibaigianti kova dėl Balkanų

Viruso sukeltos krizės kontekste Šiaurės Makedonijos prisijungimas prie NATO liko kažkaip beveik nepastebėtas. O jis svarbus ir geopolitiškai įdomus daugeliu aspektų. Ką berašytų mokykliniai vadovėliai, mes turime pripažinti, kad Balkanų pusiasalis tapo Šiaurės Atlanto regiono dalimi. Tai kažkas nauja.

Istorijos mėgėjai primins, kad vadinamasis Makedonijos klausimas nuo sunkiai atmenamų laikų buvo neišspręsta regiono problema. XX amžiaus pradžioje minėtas klausimas tapo Pirmojo Balkanų karo pretekstu ir savotiška Pirmojo Pasaulinio preliudija. Tris pastaruosius dešimtmečius niekaip nesusitarta dėl... šalies pavadinimo.

Ar Šiaurės Makedonijos NATO narystė yra galutinis ir neapskundžiamas? Ar tik dar vienas laikinas sumanymas?  

Balkanai kelis šimtus metų buvo geopolitinės kovos arena – čia savo strateginius interesus turėjo Roma ir Bizantija, vėliau Osmanai ir Habsburgai, o taip pat, be abejo, Rusija.

Ilgalaikė Romos imperijos padalijimo pasekmė – priešprieša tarp vakarietiškos ir rytietiškos krikščionybės – tarp katalikų ir stačiatikių. Osmanai Balkanų dėka įgiję europietišką identitetą savo ruožtu paliko čia europietiškąjį islamą tapusį albanų, bosnių tautiškumo simboliu. Rusija, bet kokia kaina siekusi prieigos prie „pietinių“ jūrų, būtent šiame regione matė savąjį šansą. Austrija-Vengrija norėjo, kad rusų planai neišsipildytų, o visas likęs pasaulis Balkanų raizginio tiesiog nesuprato. Balkanai buvo tokia lyg Europa lyg ne Europa, ir nesibaigiantys konfliktai ten jau nieko nestebino.

Prasidėjus Europos ir Euroatlantinei integracijai Balkanai vėl atsidūrė ypatingoje padėtyje. Po Antrojo Pasaulinio karo Vakarų bendrija aiškiai matė Sovietų Sąjungos pastangas savo „įtakos ranką“ tiesti kuo toliau į Europą. Vienas iš būtų plėsti įtaką buvo bandymas kaip nors pasiekti Viduržemio jūrą. Bosforą nuo rusų uždaryti pavyko, įtraukiant į Šiaurės Atlantą Turkiją, gi Balkanuose juos pavyko sustabdyti ties šiaurine Graikijos siena, gelbstint pastarąją šalį nuo SSSR pastangų paversti Graikiją savo satelitu. Jugoslavija liko delikataus balanso būsenoje, ji netapo Vakarais, tačiau netapo ir klusnia Sovietų valstybės politinių siekių vykdytoja. Tad Viduržemio jūros Sovietų valstybė taip ir nepasiekė.

Šaltajam karui pasibaigus kai kas manė, kad Rytų-Vakarų priešprieša visam laikui išnyks. Taip neįvyko. „Pilkoje zonoje“ atsidūrę buvusios Jugoslavijos respublikos ne tik įsivėlė į tarpusavio vaidus ir pilietinius karus, bet turėjo geopolitiškai apsispręsti tarp žavios, bet nelengvai pasiekiamos svajonės tapti Vakarais bei Rusijos pastangų artinti jas prie Maskvos.

Kodėl su Vakarais joms ne viskas pasisekė?

Vakarai tikrai patikėjo istorijos pabaiga. Patikėjo, kad niekur nereikia skubėti, ir kad laisvi žmonės galiausiai pasirinks vakarietiško tipo liberalią demokratiją. Tuomet ramiai ir taikiai apsisprendę, techniškai ir teisiškai pasiruošę, kaip kokios Baltijos valstybės, jos taps Euroatlantinės bendrijos dalimi.

Istorijos pabaiga neįvyko. Tautiniai, ir religiniai faktoriai, santykis su šimtus metų siekiančia istorine tradicija, pasirodė neįtikėtinai svarbūs dalykai. O ir Vakarams tų Balkanų ne taip labai ir reikėjo, Vakarai nelabai skubėjo ir leido regionui, kurį šiandien ne visai teisingai vadiname Balkanais, ramia ir nuosekliai apsispręsti, vykdyti reformas ir laukti pakvietimo į „džentelmenų klubą“. Tautoms gi pasirodė kur kas svarbiau spręsti tautiškumo ir tikėjimo klausimus. Tad ... procesas užtruko.

Kodėl Rytams su jomis ne viskas pasisekė?

Rusija, kad ir labai norėtų jau nėra tokia supervalstybė, jos ekonominė galia ir tarptautinis prestižas menksta, o tikėjimas Rusijos sugebėjimais tiesiog tirpsta akyse. Rusija veikė ir tebeveikia labai grubiai, tiesmukiškai ir nepopuliariai. Panslavizmo ir stačiatikybės gynimo ideologija gali pasirodyti simpatiška ir kažkiek patraukia publikos dėmesį, bet kai norisi ne šventai tikėti, o geriau gyventi, akys krypsta į Vakarus. Veikia ir buvę bei nauji SSSR/Rusijos verslo ryšiai, bet jie nėra tokie viešai populiarūs. Rusijos šantažas naftos ir dujų tiekimu yra gal ekonomiškai svarbus, tačiau jis žmonėse suvokiamas būtent kaip šantažas, o ne kaip draugystė. Rusijos korta ištraukiama, kai reikia motyvuoti kokius nors savo lokalinius pasirinkimus ar pagąsdinti Briuselį, tačiau noro geopolitiškai priklausyti Maskvai nėra labai daug.

Rusijos įtaka tebėra didelė, bet jau nebėra esminė. Rusija tebeturi daug įtakos Serbijai, tačiau per šią įtaką ji Serbiją veikiau supriešina su Europa, nei suartina. Serbijai Rusija reikalinga kaip alternatyva atsakant į Briuselio pabarimus, bet ne kaip amžina draugė. Panašiai yra ir su Bosnijos serbais, kurie Rusijos vėzdu pamosuoja tuomet kai juos bara už separatizmą. Juodkalnijoje rusai „perlenkė“, dabartinės Šiaurinės Makedonijos (o taip pat Albanijos ir Kosovo) taip ir „neužkariavo“. Kad ir kiek kas bekalbėtų apie

Rusijos politikų ir diplomatų gudrumą bei kitokias kvalifikacines vertybes, Rusija Balkanuose pralaimi: bulgarai veja lauk Rusijos šnipus, Albanija, Juodkalnija, Šiaurės Makedonija tampa NATO, šalys kad ir nelengvai, bet iriasi ir Europos Sąjungos link. Rusams lieka sunkiai prognozuojama Bosnijos serbų respublika ir pati Serbija, kuri taip pat jau nebėra perdėm paklusni.

Euroatlantinė integracija, regis prisiminė, kad geografija saugumo klausimuose yra svarbiau nei ekonomika ar kokios ten netipiškos elgsenos mažumų teisės. O jei kas sako, kad Balkanus gali sutvarkyti tik „tvirta ranka“, tai Šiaurės Atlanto ranka yra kur kas patikimesnė nei kokia Rytų lokio letena. 

Tačiau istorija, žinia, pabaigos neturi. Kova dėl Balkanų tebevyksta.

Joje dalyvauja ne tik Rusija. Buvusioje Jugoslavijoje išliko islamo faktorius. Jis svarbus Bosnijoje, Serbijos-Juodkalnijos pasienyje. Europos musulmonai albanai yra dideli JAV sąjungininkai, o ne rusų, tad šioje vietoje žaidimas taip pat ne rusų naudai. Bet ar Vakarų Europos naudai – nežinia. Ateitis parodys...

Pagal „tingųjį“ ES scenarijų ES kandidatės, tokios kaip Serbija ar Juodkalnija turėjo tikėtis narystės apie 2025 metus. Prie jų gal prisišlies Šiaurės Makedonija ir Albanija. Tačiau tas planas nenumatė pandemijos, plane nenumatyta, kokią įtaką procesams gali turėti karai Vidurio Rytuose ir pabėgėlių srautai. Pandemija – istorijos „juodoji gulbė“ - gali viską labai pakeisti nežinia kieno naudai. Ir ne tik Balkanuose. „Tingųjį“ scenarijų gali tekti (o, regis, jau ir reikia) pakeisti greitu politiniu (geopolitiniu?) sprendimu.

Kokia Rusijos ateitis? Ji priklausys didele dalimi nuo pačios Rusijos vidaus situacijos. Geopolitikos specialistai, makroekonomikos žinovai pranašauja veikiau pesimistinį scenarijų šia šaliai. Tad Vakarų Balkanų projekto Rusijai  gali net ir nebereikėti.

Ar tai reiškia, kad paliktos savo likimą spręsti pačios Balkanų tautos jį išspręs be Europos, Rusijos ar Turkijos. Iki šiol veikiau „prigamindavo“ daugiau istorijos, daugiau problemų nei įstengdavo suvaldyti. Kariaudavo daugiau karų, nei juos ribodavo kokie nors taikos traktatai.

Ne kitaip.

Egidijus Vareikis



Jums taip pat gali patikti