Kremliaus metodas „pakišti kiaulę gerbiamiems partneriams“ stringa ir baltų budrumo dėka
  • Titulinis
  • Visuomenė
  • Kremliaus metodas „pakišti kiaulę gerbiamiems partneriams“ stringa ir baltų budrumo dėka
Kremliaus metodas „pakišti kiaulę gerbiamiems partneriams“ stringa ir baltų budrumo dėka

Ne tik tarp rusų publicistų (ir prokremliškų, ir opoziciniais besiskelbiančių) esama posakio - pakišti kiaulę gerbiamiems partneriams (pavyzdžiui, gerbiamiems Europos Sąjungos (ES) partneriams), sietino su vyliaus kultūra, kurią, tiesa, kitame nei šios publikacijos kontekste aptarė nuo 2012-ųjų Maskvoje gyvenęs žurnalo „The New Yorker“ žurnalistas ir knygos „Tarp dviejų ugnių: Tiesa, ambicijos ir kompromisas Vladimiro Putino Rusijoje“ autorius Joshua Yaffa publikacijoje „Reali istorija apie Rusiją Amerikos politikoje“ dienraštyje „The New York Times“ (www.nytimes.com/2020/03/09/opinion/russia-trump-election.html).

„Kiaulės pakišimu“ vadintinas stilius, pašauktas nesąžiningais ar tiesiog niekšiškais metodais siekti „gerbiamų partnerių“ painiojimo, kiršinimo, be abejo, savo interesų naudai. Pavyzdžiui, taip. Balandžio 14-ąją tarptautinėe viešojoje erdvėje pasirodė informacija apie Italijoje gyvenančių rusų „komercinius“ siūlymus pažįstamiems italams interneto socialiniuose tinkluose skelbti padėkas Rusijai ir jos prezidentui už humanitarnę pagalbą - kaip išsiaiškino Romos dienraštis „La Repubblica“, vaizdo siužetas įkainotas 200 eurų, nuotrauka ar tekstas mažiau. Per „WhatsApp“ net siuntinėti priedai su pavyzdžiais, kaip tai turėtų atrodyti, padėkas siūlyta skelbti „Twitter“, „Facebook“ ar „Instagram“. „La Repubblica“ pavyko susisiekti su viena užverbuota „dėkotoja“, mergina prisipažino užkibusi už 200 eurų pažado, tiesa, galų gale tegavo 20.

Nesnaudžia rusai ir diplomatiniu lygmeniu, kaip interviu „Amerikos balsui“ balandžio 5-ąją pastebėjo Ukrainos atstovas Jungtinėse Tautose (JT) Sergejus Kislica, komentuodamas Maskvos mėginimą JT generalinėje asamblėjoje prastumti rezoliuciją dėl koronaviruso, Kremlius kurpia daugiapakopius planus, kuriuos realizuodami rusų diplomatai demonstruoja aukštą profesionalumą. Rezoliucijos stūmimas JT sutapo su prezidento V.Putino pasisakymu kovo 26-ąją per G-20 lyderių virtualią konferenciją ta pačia tema, esą kaunantis su krize laikas naikinti sankcijas ir vieningai stoti prieš COVID-19.  Be abejo, turėtos galvoje pirmiausia sankcijos dėl agresijos prieš Ukrainą.

Ir JT generalinis sekretorius Antonio Guterresas stojo Kremliaus sąjungininku, kai kovo 23 dieną ragino skelbti globalias paliaubas bei atsisakyti sankcijų, kad pasaulis galėtų susitelkti į kovą su koronakrize. Savotiška, kad, pasak „Reuters“ balandžio 15-ąją cituoto Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono, iniciatyvą dėl paliaubų iškart parėmė keturios iš penkių JT Saugumo Tarybos narių Prancūzija, JAV, Kinija ir Didžioji Britanija. Rusijos prezidentas tebesvarstė, panašu, gudraudamas demonstratyviai „branginosi“.

Panašių pavyzdžių ypač dezinformacijos, „Fake News“ frontuose daugybė, šiame interneto puslapyje skelbtuose tekstuose jiems skyrėme daug dėmesio. Tiesa, „kiaulės kišimas gerbiamiems partneriams“ kuo toliau, tuo labiau stringa ar visai nedirba. Ir čia minėta Rusijos siūlyta rezoliucija JT nepalaikyta, užtat paremta Ukrainos pasiūlytoji. S.Kislica atkreipė dėmesį, jog ES pasisakė prieš rusų dokumentą likus kelioms minutėms iki balsavimo pabaigos, taigi iki paskutinės minutės ieškota formuluotės, po kuria pasirašytų visos Bendrijos šalys. Vienybės pastangų vis dėlto prireikė, įveikiant „pokiliminį“ Kremliaus planą koronaviruso pretekstu gilinti prieštaravimus ES viduje.

O, atrodytų, Kremliaus taip geistas persilaužimas buvo ranka pasiekiamas. JT generalinio  sekretoriaus kovo demaršas (nežinia, kiek valingas) dėl sankcijų atšaukimo, ir Europos Komisijos (EK) pirmininkė Ursula von der Leyen balandžio 13-ąją pripažino (beje, prieš tai atsiprašiusi Italijos už europiečių pagalbos vėlavimą) ES sutrikimą pandemijos pradžioje, kai Bendrijos šalys narės mojo ranka į solidarumą bei žiūrėjo savų interesų. Bet ES atsitokėjo, šiandien valia veikti bendrai nelaimės akivaizdoje grįžo, pasak U. von der Leyen, EK artimiausiu laiku pateiks atsargias rekomendacijas, kaip žingsnis po žingsnio išeiti iš ypatingų priemonių režimo.

Pasak diplomato S.Kislicos, Rusijos rėmėjų klubą JT paskutiniais metais stabiliai sudaro 22-26 šalys (iš 193 valstybių), tokios kaip  Venesuela, Sirija, Burundis etc. Diplomato teigimu, jis ne kartą daugelį anksčiau Maskvos bei Kijevo konfrontacijoje Ukrainos nepalaikiusių valstybių atstovų mėgino argumentais įtikinti jų pozicijos neadekvatumu. Poslinkių šia prasme esama, pavyzdžiui, metų pradžioje Maskvos inicijuotos rezuliucijos „prieš Kijevą“ dėl konflikto Ukrainos rytuose iš 15 JT Saugumo Tarybos narių nepalaikė niekas, net Kinija.

Ryšium su tuo irgi primintinas 19 Europos parlamento (EP) atstovų kreipimasis į ES vadovybę toliau remti sankcijas Rusijai dėl Ukrainos, kurią gausiai pasirašė Baltijos šalių europarlamentarai (Petras Auštrevičius, Andrius Kubilius, Rasa Juknevičienė, Sandra Kalnietė, Andrus Ansipas) bei Lenkijos atstovai (Anna Fotyga, Radosławas Sikorskis, Marekas Belka etc). Pareiškime primintas Maskvos melas, esą sankcijos varžo galimybes įsigyti kovai su COVID-19 pandemija reikalingų prekių bei medicinos įrangos, nurodant, kad jos netrukdo Maskvai solidarizuotis su pasauliu, jei iš tiesų to nuoširdžiai nori. Sankcijos netaikomos prekybai medicininės paskirties prekėmis.

JAV publicistas, knygų „Niekada nesikalbėkite su nepažįstamais“, „Beprotybės amžius“ autorius Davidas Satteris Sovietų Sąjungoje už Maskvos ribų pradėjo keliauti praėjusio amžiaus 8-o dešimtmečio viduryje taip pat siekdamas interviu su Baltijos respublikų disidentais. „The Financial Times“ korepsondentui tai neapsiėjo be nuotykių, kai buvo naktinio traukinio kupe apvogtas simpatiškos nepažįstamosios ar tapo sekimo objektu estų disdendais apsimetusių KGB pareigūnų.

Interviu „Svoboda“ ((www.svoboda.org/a/usa-today-satter-book/30529738.html) dabartinio Rusijos režimo veikimo stiliaus ištakas jis teigia matąs posovietinės realybės papročiuose, kurie formavosi valdant Borisui Jelcinui, vėliau ir V.Putinui (didelio skirtumo publicistas tarp jų nemato). Dabar  Kremlius savo eilinį nusikaltimą vietiniams išaiškina absurdiškais, melagingais argumentais be jokių diskusijų, kai pilietinė visuomenė privalo reikalauti iš valdžios laikytis fundamentalių moralės principų. Rusijos visuomenė tam neturi galimybių, taigi ir įgūdžių.

Pasak publicisto, šis algoritmas automatiška „keliamas“ į tarptautinius santykius, demokratinis pasaulis ilgai to nesuprato. Amerika porą metų aiškinosi, buvo Prezidentas Donaldas Trumpas Kremliaus agentas ar nebuvo ir pražiūrėjo opozicionieriaus Boriso Nemcovo demonstratyvų nužudymą Rusijos sostinėje, Maskva įžūliai išsisukinėja nuo atsakomybės dėl 2014 m. liepą numušto „Malaysian Airlines“ lėktuvo virš Rytų Ukrainos rusiška raketa žemė-oras, kai žuvo visi 298 juo skridę žmonės, įskaitant 80 vaikų. V.Putinas geba kurti situacijas, kai niekas neturi galimybių nei noro užsiimti jo manipuliavimais ar nusikaltimais pačioje Rusijoje ir už jos ribų.

D.Satterio įsitikinimu, tai kriminalinis režimas, kurio veikimo stiliaus pagrindus „dėjo“ dabartinį prezidentą į valdžią „lydėję“ B.Jelcino aplinkos ir Rusijos Federalinės saugumo tarnybos organizuoti gyvenamųjų namų sprogdinimai Buinakske, Maskvoje, Volgodonske 1999-ųjų 4-16 dienomis, kai žuvo 307 ir sužeista 1770 žmonių. Tokiais metodais į valdžią atėjęs režimas nekrimininalinis nebūti negali. Teroristinis stilius turėjo ir turi tęsinį - daugybę gyvybių nusinešusios įkaitų gelbėjimo „operacijos“ Maskvos teatre „Nord Ost“, Beslane, žymių žmonių, tokių kaip čia minėtas B.Nemcovas, Anna Politkovskaja, Aleksandras Litvinenka nužudymai etc. Vis dėlto knygos apie Sovietų Sąjungos subyrėjimą („Beprotybės amžius“) autorius nesutinka, kad V.Putinas linkęs eiti tiek toli, kad griautų Vakarus.

Bet Kremliaus peršamos fiktyvios tikrovės, manipuliacijų dėl to nemažėja. Rusijos prezidentas - iniciatyvus politikas, JAV žurnalas „Time“ ne šiaip jį dar 2007-aisiais rinko Metų žmogumi pažymėjęs, kad V.Putinas audringai sugrąžino Rusiją į pasaulio galiūnių sąrašą. Primintina, jog „Time“ metų žmonėmis nominuojamieji – nebūtinai geros valios lydriai. 1938-ųjų Metų žmogumi buvo išrinktas Adolfas Hitleris, 1939 ir 1942 m. šį titulą pelnė Josifas Stalinas.

Baltijos valstybių garbei dera pastebėti, kad jos budrumo niekad nestokojo, buvo ir yra neretai kone vienintelės apie pavojingą Maskvos stilių perspėjančios „kanarėlės“. Logiška: esame arčiausiai.

Šįkart nedarant  jokių apibendrinimų paradoksaliai verta išgirsti Maskvos sąjungininką Baltarusijos prezidentą Aleksandrą Lukašenką, kuris interviu „Mir“ balandžio 3-ąją tik garsiai pasvarstė, ar planetos galingiausieji prisidengę COVID-19 iššaukta panika nesirengia įtakos zonų perdalijimui. Pasak baltarusių lyderio, rusai disponuoja nafta ir gamtinėmis dujomis, Kinija – milžiniška ekonomika, Amerika – dolerių spausdinimo staklėmis, tad gali net neprireikti karo, kad būtume perdalinti su privalomu kaimynių paglemžimu. Ką „glemžtų“ Maskva, nesunku įsivaizduoti.

Aišku, tai beveik neabejotinai Baltarusijos vidaus rinkai skirta geopolitinė fantazija, kurią taip ir dera vertinti. Vis dėlto sukčiavimo, atviros niekšybės algoritmas siekiant ir strateginių tikslų tarp dabartinių Rusijos valdančiųjų labai gajus. Šioje valstybėje klajoja ir tekstai, jog COVID-19 pandemija galutinai supriešins Ameriką ir Europą, ir Rusijos prezidentas kaip lygus su lygiais svarstys pasaulio reikalus, pavyzdžiui, su JAV ir Kinija.  Kaip nurodo rusų politologas Valerijus Solovejus, tokią „idee fixe“ V.Putinas iš tiesų turi, nori įeiti į istoriją kaip veikėjas, pasiekęs revanšo dėl Sovietų Sąjungo subyrėjimo bei „pakoregavęs“ (restauravęs?) planetos žemėlapį. Ir ieškos tos „idee fixe“ įsikūnijimo visose įmanomose situacijose bei visais įmanomais pretekstais.

Nepaisant veikimo metodo „pakišti kiaulę gerbiamiems partneriams“ dažnėjančių nesėkmių, lošimas nesibaigė, nusiraminimas reikštų naivumą.

Arūnas Spraunius



Jums taip pat gali patikti