Karo pradžia – karo pabaiga
Karo pradžia – karo pabaiga

Kažkuria prasme man labai pasisekė. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę gavau puikią galimybę tarptautinio saugumo klausimus pastudijuoti jaukioje bei ramioje Šveicarijoje. Nuo Ženevos ežero kranto stebima pasaulio politika atrodė visai ne taip, kaip matėme ją Lietuvoje su dar neišvesta okupacine kariuomene.

Vieną iš seminarų Ženevos profesoriai paskyrė diskusijai, ar Leninas, Stalinas, Brežnevas ir t.t. turėjo kokią nors ilgalaikę savo šalies raidos strategiją ar visa, ką jie darė buvo tiesiog elgsena „pagal situaciją“?

Žinau, kad dar ir šiandien sutiksiu nemažą žmonių tikinčių, kad tų minėtų velnio genijų galvose nuo pat jaunystės buvo brandinti tautų naikinimo, deportacijų ir kitokių baimės imperijų kūrimo planai. Kad mes – lietuviai, lenkai ar vengrai - seniai buvome surašyti jų numatomų aukų sąrašuose. Mano nuomonė buvo kitokia. XX amžiaus Rusiją po Pirmojo Pasaulinio karo užvaldė mažaraščiai godūs nemokšos. Jie norėjo valdžios ir garbės, tačiau nemokėjo elgtis kitaip. Tai ką jie darė, yra ne tik nelogiška, yra tiesiog kvaila; galiausiai jei sunaikino patys save. Jiems reikėjo visko čia ir dabar, o tai galima buvo gauti grobiant, naikinant, pavergiant...

Turėjau parašyti tekstą apie karo pabaigos paminėjimą, tad apie tai ir bus kalba. Bet su ta pabaiga (ir su pradžia) keblu. Visi pasidarėme tokie protingi, kad jau nieko nebežinome. Žinome, kad Antrasis Pasaulinis karas buvo, kad buvo ganėtinai siaubingas, tačiau ar žinome, kada jis prasidėjo ir kada baigėsi?

Sakysite, istoriniai faktai negali virsti kažkokiomis meninėmis interpretacijomis, tačiau tokiomis jie jau virto. Jei mokėtės sovietinėje mokykloje, ir bent viena akimi matėte to meto istorijos vadovėlį, tai prisimenate, kad karas prasidėjo 1941 metų birželį ir buvo didelės tėvynės didelis karas, kurį ta tėvynė laimėjo. Iš mažiau pedagogiškai sovietinių šaltinių žinojote, kad jis prasidėjo Lenkijos užpuolimu 1939 metais, ir kad SSSR, gerokai anksčiau prieš tą kariavimą dėl tėvynės, padėjo Hitleriui sunaikinti Lenkiją, užpuolė Suomiją, aneksavo Baltijos šalis ir Besarabiją.

Neseniai Rusijos šaltiniai nutarė, kad minėtą karą pradėjo Lenkija, užimdama nedidelę Čekijos sritį. O gal karas prasidėjo dar anksčiau, nuo kokios nors Musolinio avantiūros Abisinijoje ar kinų-japonų konflikto.

Ne ką aiškiau su pabaiga. Prieš porą savaičių buvo proga paminėti net dvi Vokietijos kapituliacijas po kurių taip ir liko neaišku, kuri buvo legali, ir kada tas karas baigėsi. Pamenu, kad vokiečių super-pilotas Erichas Hartmannas, sunaikinęs 352 priešų lėktuvus paskutinį sovietinį JAKą numušė gegužės 8-tą, mačiau sovietinių karių kapų, kur žūties data – gegužės 9-toji, o kur dar karas Azijoje, kur dar pasipriešinimas okupacijai. Lietuviui tas karas tikriausiai baigėsi su Rusijos kariuomenės išvedimu, jei jau taip... Japonai formaliai karo dar nebaigė – Šiaurinių teritorijų klausimas lieka atviras. Gal Maskvos propagandinis štampas ir teisingas – tai SSSR pergalės diena, bet ne karo pabaigos data.

O kada karai iš viso baigiasi? Ir kaip? Mažiau žinantiems apie karo ir taikos teorijas priminsiu, kad šiuo aspektu labai įdomus yra XIX amžiaus vokiečių karo teoretiko Carlo von Clausewitzo mokymas apie karo pabaigą. Jis išskyrė dvi karo pabaigas ar dvejus karo tikslus. Vienas (vadintas Ziel) yra pranašumo įrodymas, pranašumo, leidžiančio diktuoti politines sąlygas, kitas (pagal Clausewitzą - Zweck) – yra pokarinis politinis sprendimas – kariaujančių susitaikymas.

Pasak jo, laimėti karą yra blogai, nes laimėjimas pasėja sėklą naujam konfliktui, revanšui, nepasitenkinimui esama Pasaulio Tvarka. Clausewitzo manymu vienintelė gera karo pabaiga yra taika. Kariaudami turėtume galvoti, kaip gyvensime po karo. Šioje vietoja stipresniojo misija yra ištiesti ranką silpnesniajam ir duoti jam garbingą tolesnio gyvenimo alternatyvą. Tačiau Karlas Marxas ir jo vėlesni leninistiniai-stalinistiniai pasekėjai šitoje vietoje turėtų teigti, kad pralaimėjęs tiesiog paklusta laimėtojų politiniams sprendimams. Jų teisingumas ar ne teisingumas su morale neturi nieko bendro – juos diktuoja paties Marxo, neva, atrasti istorijos proceso dėsniai.

Šiaip ar taip, XX amžiaus istorija skaudžiai ir kartu viltingai patvirtino Clausewitzo teisumą. Pirmojo pasaulinio karo baigties pagrindinė klaida buvo ta, kad pralaimėjusiam teko priimti visas kaltes dėl karo. Karo pabaiga buvo ne taika, o bausmė. Tai vienas iš faktorių, vėliau pagimdžiusių nacistinį revanšą. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė Rytams marksistiškai, Vakarams - klausevitziškai. Sovietų Sąjunga visus priešininkus nugalėjo ir primetė jiems savo tvarką. JAV ir sąjungininkai buvusius priešininkus pavertė sąjungininkais, įtraukdami juos į savo sukurtą saugumo sistemą. Rytai galiausiai tapo grobį laimėjusia imperija, Vakarai – demokratiškų valstybių sąjunga. Būtent tie, kurie susitaikė, veikiau tapo pranašesni prieš tuos, kurie savo tolesnę politiką motyvavo pergale ir priešo kapituliacija. O beje, Clausewitzo mokymas atrodo daug kur primena krikščionybės idėją kurti amžinąjį susitaikymą ar Immanuelio Kanto svajones teisiškai sukurti Amžinąją taiką.

Bet grįžkime į pradžią. Ar SSSR turėjo savo didžiąją strategiją? Iš tiesų SSSR buvo šalis, kuri per dešimtį metų kelis kartus keitė savo orientaciją. Pradėjusi karą kaip Hitlerio sąjungininkė, vėliau tapo aršia jo priešininke, o po karo tapo priešininke tų, su kuriais sudarė vadinamą antihitlerinę koaliciją. Taigi, prieš ką čia kariavo ir prieš ką laimėjo, o gal tiesiog nelaimėjo visko, ko norėjo. Pasaulio neužvaldė – politikos prasčiokams teko skaitytis su politikos džentelmenais?

Tačiau prasčiokai ir šiandien nepasikeitė. Ir dabartinei Rusijai nėra kitos karo pabaigos prasmės, kaip pergalės prasmė. SSSR, laimėjusi karą, tiesiog pasiėmė geopolitinį karo grobį. Iš esmės, po 1990 metų, sužlugus vadinama Rytų blokui, o vėliau ir pačiai SSSR tapo visai nebeaišku, o ką gi SSSR iš tikro laimėjo? O jei nelaimėjo tai ir ta pergalė kažkokia keista...

Šaltasis karas Sovietams buvo pasiruošimas Trečiajam pasauliniam, kuris taip pat turėjo baigtis pergale. Toks gal ir buvo strateginiuose planuose. Tačiau Šaltąjį karą sovietų valstybė totaliai pralaimėjo. Vakarai (šiuo atveju, laimėtojai) siūlė rusams taiką – pakvietimą į Vakarų bendriją, tačiau dabartinė Rusija tos taikos nevertina, vis dar jaučiasi kaip valstybė, kuri pralaimėjo ir kuri turi kažkaip atsirevanšuoti. Atsirevanšuoti kam, buvusiems Antrojo pasaulinio sąjungininkas ar Šaltojo priešininkams, ukrainiečiams, lenkams...?

Ir kaip čia dabar su ta perrašoma istorija – genialus planas ar dar viena prasčiokiška paikystė. Švęsti galima. Jei nori, priežastį rasi, rasi ir kas pasveikins ar „sudalyvaus“, net ir pandemijai siaučiant. Tačiau svarbu ne tai. Kur kas svarbiau suprasti, kad šiandien Rusija tebėra kamuojama SSSR žlugimo traumos. Buvusios sovietinės valstybės žūti dauguma rusų (net ir nebūtinai mylinčių Putiną) suvokia kaip pralaimėjimą, po kurio taika nesudaryta. Rusija jaučiasi nelaiminga, o tai reiškia kažkokio tęsinio, kažkokios revanšo laukimą.

Lengva būtų pasakyti jai – jauskis laiminga, taip ir turi būti. Bet mes nelabai žinome, kokia turi būti ta Laiminga Rusija, kuriai nesinorės keršyti, grobti, kuriai nesinorės atiduoti valdžią mažaraščiams prasčiokams? O gal žinome, bet nedrįstame pasakyti... Bet tai jau kita tema.

Egidijus Vareikis



Jums taip pat gali patikti