Karabachas? Naujas Rusijos – Turkijos karas
Karabachas? Naujas Rusijos – Turkijos karas

Tai, kas vyksta regione, pasaulyje žinomame dažniausiai surusintu Kalnų Karabacho pavadinimu, nėra šiaip sau dviejų nedidelių valstybių tarpusavio peštynės. Už jų slypi kur kas gilesnis, o šiandien ir labai aktualus geopolitinis kontekstas.

Neperpasakosiu čia regiono istorijos, kuri ilga, sudėtinga ir pamokanti politikos akademikams. Priminsiu ir tai, kad karas nėra didelis politinis malonumas ir kyla dažniausiai todėl, kad kovoje už teisybę jokios kitos priemonės nepadeda.

Jei pradžioje laikysime, kad tai tik dvišalis konfliktas, tai nesunkiai suprasime, dėl kokios teisybės čia tenka kovoti.

Azerbaidžaniečių teisingumą galima vadinti geografiniu teisingumu. Kalnų Karabacho teritorija, kaip  besisuksi, yra tarptautinės bendrijos pripažinta Azerbaidžano dalis, ir šalis turi teisę tą teritoriją tvarkyti. Tad ir visi karo veiksmai kurie ten vyksta, formaliai vyksta Azerbaidžano teritorijoje. Iš tiesų tai rimtas argumentas (kaip bus pasakyti vėliau) net ir Rusijai. Karabachas tapo valstybės patikimumo garbės reikalu kiekvienam azerbaidžaniečiui.

Armėnų teisingumą vadinčiau etniniu. Dauguma regiono gyventojų laiko save armėnais. Iš tiesų pagal šimtmečio senumo Wilsono doktriną tauta turi kolektyvinę teisę į savo valstybę ar bent jau į apsisprendimą kokiai valstybei priklausyti. Karachacho (Arcakas) „atsiėmimas“ buvo svarbus geopolitinis laimėjimas Armėnijai, kuri geografine prasme per pastaruosius kelis šimtus metų tik mažėjo, tad tapo Armėnijos garbės reikalu, gal kiek mažesniu už Ararato kalno „turėjimą“, bet vis tik labai svarbiu.

Karas dėl tautos garbės nėra tautinis blogis, tad abi šalys kariauti išties pasiryžę.

Rusija, deklaruojanti SSSR žlugimą kaip geopolitinę katastrofą, taip pat turi savų  „garbės reikalų“. Pietų Kaukazas – buvusi SSSR, tad ją norisi išlaikyti savo įtakoje. Rusijos interesą geriausia iliustruoja „armėnų radijo“ stiliaus anekdotas: Klausimas – kieno pusėje yra Rusija armėnų ir azerbaidžaniečių konflikte. Atsakymas – konflikto pusėje. Suprantamas Rusijos noras buvo (o gal tebėra) išlaikyti abi šalis savo įtakos sferoje. Jai reikia artimojo užsienio.  Baltijos šalys – jau labai tolimas užsienis, Ukraina tolsta, Vidurinę Azija pamažu glemžiasi kinai. Kaukazas... Kaukazas?

Kalnų Karabacho „byloje“ Rusijai pavyko tapti reikšmingu įvykių dalyviu. Armėnijos strategijos „ašis“ buvo laimėtas karas ir de facto jų rankose esanti teritorija. Tai leido armėnams ilgą laiką teigti, kad Karabacho problemos nėra, tiksliau, – nebėra, ji tiesiog išspręsta. Armėnija, savo tautos gyvenimą surėdė taip, kad kaimynystėje neturi veik jokių draugų, tik priešus arba laikinus bičiulius. Tad ji ir neturėjo kito kelio, tik remtis Rusija, tikintis, kad rusai turi galvoje kažką panašaus į įrašą vienoje paminklinėje lentoje Vilniuje, parafrazuojant, kas yra Armėnijos priešas, tas ir Rusijos priešas.

Toks pasirinkimas ilgą laiką, net iki pastarojo susirėmimo atrodė teisingas ir efektyvus pasirinkimas. Koks stiprus taptų (nors netikėta, kad taps) Azerbaidžanas, jis niekada nesiryš karui su Rusija. Tačiau draugystė su Rusija nebuvo už dyką. Teko įsileisti rusų karines bazes. Kokia bebūtų valdžia Jerevane, ji suprasdavo, kad su Rusija santykių žlugdyti negalima, negalima, kas besėdėtų Maskvoje.

Azerbaidžano strateginis pasirinkimas buvo nieku gyvu neatsisakyti noro atgauti Karabachą, tai padaryti netgi savo svarbiausiu geopolitiniu uždaviniu. Šiai šaliai iš esmės reikėjo dviejų dalykų. Pirma -  karinės galios, leidžiančios jausti stipresnei už Armėniją. Galią Azerbaidžanas galėjo susikurti pats (ypač kai naftos kainos buvo dar ne tokios žemos). Tuo pačiu jis sukūrė argumentą – „mes galime laimėti karą, bet norime klausimą spręsti taikingai!“ Antra reikėjo padaryti kažką, kad nereiktų kariauti su Rusija, o tik su Armėnija. Beveik trisdešimt metų Azerbaidžanas ruošėsi karui, ir rado sąjungininką, kuris Rusijos nebijo. Turkiją. Dabar jau „kas yra Azerbaidžano priešas, yra ir Turkijos priešas!“.

Tai iš esmės ir sužlugdė armėnų strategiją, kuri savo interesams ginti naudojosi vis ta pačia Rusijos keliama baime. Kai atsirado nebijančių Rusijos, paaiškėjo, kad Rusija ne taip jau ir skuba armėnams į pagalbą juolab, kad ir dabartinė Armėnijos valdžia nėra ta, kurią Maskva myli.

Žvelgiant plačiau, azerbaidžaniečiai atsikariauja Karabachą, bet kur kas svarbiau kita jei taip įvyksta, tai reiškia, kad Turkija laimi karą su Rusija.

 

Armėnija nebuvo pasiruošusi karui ta prasme, kad vis dar tikėjo, kad azerbaidžaniečiai nepasiryš, o turkai realiai niekuo jiems nepadės. Bet turkai padėjo (ir padeda), o azerbaidžaniečiai pasiryžo. Ir iš esmės visai nesvarbu, kas iššovė pirmas. Rusija taip pat pasirodė nepasiruošusi ir ji netikėjo, kad azrbaidžaniečiai vieną dieną ims ir nebijos. O jie jau nebijo.

Tad Rusija ir neturi didelės manevro laisvės. Dabar atvirai stoti Armėnijos pusėn, o juolab įžengti į oficialiai pripažįstamą Azerbaidžano teritoriją yra prie brangus „malonumas“. Leisti Azerbaidžanui laimėti, reikštų leisti konfliktą savaip išspręsti, o tai irgi Rusijai nenaudinga.

Visai nedalyvauti – reiškia rodyti silpnumą. Belieka pasiūlyti derybas ir joms vadovauti, tikintis išlaikyti savo įtaką, gal net derybas baigti kažkokiu tarpiniu sprendimu. Bet ir tai ne pergalė.

Turkijos pagalba Azerbaidžanui atskelia nuo Rusijos dar vieną vadinamo artimojo užsienio gabalą. Ir panašu, kad tai ne pabaiga. Neseniai Turkijoje apsilankė Ukrainos prezidentas Zelenskis. Ir ko gi jis ten ieškojo? O gi pagalbos, kariaujant prieš Rusijos (ar jų remiamų separatistų) agresijas. Kažkaip panašu į Karabachą. Tik Ukraina gal iš viso bijo mažiau... Rusijos – Turkijos karas tęsiasi? Rusijos teiginiai, kad Krymas visada rusų, o Donbasas – ne ukrainiečių, gali būti tikrai ne amžini. O galiausiai kas jos abiem – Ukrainai ir Turkijai – belieka. Jei jau Vakarų Europa jų nepriima, „reikalus“ kaip nors tenka tvarkyti savo jėgomis.

O ką Vakarų Europa? Reakcija pabrėžtinai... neutrali. Tradiciniai armėnų lobistai gerokai pritilę, remiantys azerbaidžaniečius nedrįsta to pasakyti garsiai. Gal dėl tos pačios Turkijos. Dabar jos tai bijo, tai nedrįsta pasakyti, kad žavisi, nes anoji nebijo Rusijos. Gal ir teisus buvo geopolitikos patriarchas George Friedman pranašavęs, kad Naujųjų Osmanų laukia šviesi geopolitinė ateitis.

Egidijus Vareikis



Jums taip pat gali patikti
putin-erdoganas-afp-scanpix_1605250651-492924bd3cdc7d1210a816c1ffe93b3f.jpg
Politika
Naujiena
Rusijos žaidimai tarp ambicijų ir galimybių
Ruduo posovietinėje erdvėje buvo karštas, ir kalba čia ne apie orą....