Baltijos šalys Baltarusijos prezidento rinkimuose
Baltijos šalys Baltarusijos prezidento rinkimuose

Baltarusijoje jokie prezidento rinkimai (2001, 2006, 2010, 2015 m.) tarptautininės bendruomenės laisvais ir teisingais nepripažįstami, išskyrus pirmus 1994-aisiais. Būtent tada tarybinio ūkio „nesuprasi iš kur“ pirmininkas Aleksandras Lukašenka sugebėjo išlošti prieš tuo metu visagalį komunistų nomenklatūros bosą Viačesalvą Kebičių. Pagal nerašytas posovietines taisykles tai Maskvos aukštosios partinės mokyklos absolventas, buvęs SSRS komunistų partijos centro komiteto narys turėjo tapti pirmu nepriklausomos Baltarusijos prezidentu, o ne skurdaus „sovhozo“ vadovas, pasak gandų, keletą metų prieš prezidentavimą lupęs pavaldinius už girtavimą ir perdavęs ūkio traktorių uošviui. Velionis (užmuštas Kijeve 2016-ųjų liepą) Baltarusijos ir Ukrainos žurnalistas Pavelas Šeremetas paties parašytą A.Lukašenkos biografiją ne šiaip pavadino „Atsitiktinis prezidentas“. Bet nuo 1994-ųjų jis – vienvaldis respublikos šeimininkas...

... Kurio vienvaldiškumas šįkart kelia abejonių kaip niekada anksčiau. Rugpjūčio 9-ąją vyksiantys rinkimai unikalūs jau tuo, kad pirmą kartą nepriklausomos Baltarusijos istorijoje Kremlius nutarė juose laikytis neutralumo ir nepalaikyti ne tik opozicinių kandidatų, bet ir veikiančio prezidento. Apie tai interviu Ukrainos radijui „Gromadske“ rugpjūčio 2-ąją pranešė rinkimuose neregistruotas Valerijus Cepkalo, dėl grėsmės savo bei vaikų saugumui išvykęs iš pradžių į Maskvą, paskui - Ukrainos sostinę.

Poreikis neutralumui radosi ne iš gero gyvenimo, jo priešistorė - Rusijos verslininkui Jevgenijui Prigožinui priklausančios privačios vadinamosios „Vagnerio“ armijos 32 samdinių sulaikymas sanatorijoje prie Minsko naktį iš liepos 28-os į 29-ąją. Areštas jau apgaubtas ir bus gaubiamas įvairiausių prielaidų bei gandų iki pat rinkimų bei kurį laiką po jų, kol kas cituotinas Baltarusijos vidaus ministro pavaduotojas, kriminalinės milicijos viršininkas Gennadijus Kazakevičius, pasak kurio, baltarusių pareigūnai ieškojo dar 200 smogikų, kai suimtieji jau davė parodymus, pasak tyrėjų - nenuoseklius, kai kurie išsitarė atvykę į Baltarusiją „daryti revoliucijų“.

Saugumo tarybos sekretorius Andrejų Ravkovas liepos 30-ąją pareiškė, kad šalyje gali būti apribota prieiga prie interneto, jei kils grėsmė nacionaliniam saugumui. Tą dieną Minske įvyko 63 tūkstančius žmonių sutraukęs agitacinis kandidatės į prezidentes Svetlanos Tichanovskajos mitingas, kuri nutarė kandidatuoti vietoj neregistruoto ir suimto savo vyro, žinomo interneto dienoraštininko Sergejaus Tichanovskio. Sambūris Baltarusijos istorijoje rekordinis, mitingas prieš rinkimų rezultatų klastojimą 2010 metais surinko 50 tūkstančių žmonių. Kandidatė veikia jungtyje su jau minėto neregistruoto V.Cepkalo žmona Veronika bei dar vieno neregistruoto, su sūnumi kalinamo bandžiusio kandidatuoti „bankininko-romantiko“ Viktoro Babariko rinkimų štabo vadove Marija Kolesnikova. Prieš ir po Minsko šis trio rinko Baltarusijos mastais galingus mitingus kituose miestuose – Gomelyje, Lydoje, Gardine etc.

Dar pridurtina, kad Baltarusijoje sulaikytas žinomas politinis technologas Vitalijus Škliaras, kurio motina gyvena Gomelyje. Save jis pozicionuoja amerikiečių, vokiečių, rusų politiniu konsultantu ir dirbęs tokių politikų kaip Barackas Obama, Bernie Sandersas, Angela Merkel, Ksenija Sobčiak rinkimų komandose. Informacija, lyg ir galinti patvirtinti prielaidas, kodėl Minsko diktatorius atrodo bejėgiškas prieš tris laisvas, žavias moteris, kurių veiksmus bei pareiškimus (beje, ypač savalaikius) koordinuoja neabejotinai labai profesionali komanda.

Veikiančio diktatoriaus emisarai gąsdino naciją, jog protestai  inspiruoti iš užsienio, pats A.Lukašenka nenuilsdamas lankė karinius dalinius, pavyzdžiui, Minsko dalinio teritorijoje stebėjo specialią protesto išvaikymo treniruotę, kurios fragmentus parodė Baltarusijos valstybinė televizija „Belarjus-1“, ir rengė karines prezentacijas kur tik įmanoma - apie Minską kalbėti neverta, čia rugpjūčio 1-ąją suorganizuotas ypač „svarus“ oro desanto pajėgų paradus, bet net liaudies buities ir amatų muziejaus Dudutki turbūt glumtelėję lankytojai „turėjo galimybę“ stebėti mitinius įkaitus automatų papliūpomis vaduojančius specialiojo dalinio kariškius.

Tuo tarpu moterų trio po A.Lukašenkos pareiškimo, jog pasitelks armiją neramumų malšinimui, įrašė vaizdo kreipimąsi į kariškius, profesionali vertėja S.Tichanovskaja davė interviu BBC anglų kalba. Ir taip toliau.

Tęsti panašių detalių aprašą galima būtų kone iki begalybės, apibendrinant veikiausiai pasitvirtina rusų politikos apžvalgininko Leonido Radzichovskio paradoksali išvada, jog Kremliui A.Lukašenka absoliučiai nereikalingas (viešojoje erdvėje ne kartą konstatuotas Vladimiro Putino ir baltarusių diktatoriaus asmeninis priešiškumas), bet jo pasitraukimas Maskvai yra katastrofa. A.Lukašenka pasibjaurėtinas, tačiau blogiau gali būti tik jo nuvertimas.

Bet reikalai dabar tokie, kad nors techniškai centrinė rinkimų komisija „nupieš“ rezultatą, kokio baltarusių diktatoriui reikia, pergalė linksta virsti Pyro pergale, kai jos tradiciškai nepripažins ne tik Vakarai, bet ir rytams tą daryti bus „kažkaip nepatogu“. Nekalbant apie kone fiziškai jaučiamą  neprielankumą diktatoriui šalies viduje. Panašu, Vakarais ir Maskva iki šiol sėkmingai „žongliravęs“ diktatorius liks be jokių politinių ramsčių.

Ir ką šioje situacijoje - baltai, juk Baltarusija svarbi kaimynė, ypač ginčų dėl tuoj pradėsiančios veikti Astravo atominės jėgainės (AE) saugumo, taip pat turint galvoje vis dėlto reikšmingą mūsų indėlį į „geopolitiniu žingsniu“ toliau nuo Baltarusijos esančios Ukrainos demokratizavimąsi bei eurointegracinę emancipaciją.

Pradedant iš toliau, cituotinas Čekijoje reziduojantis karinis analitikas Jurijus Fiodorovas, primenantis, jog įstatymiškai Rusijoje negali būti privačių armijų, bet „Vagnerio“ armija – ne mistika, ir Juntinių Tautų ekspertai pavasarį paskelbtoje ataskaitoje nurodė, jog Libijoje kariauja (dalyvauja realiuose koviniuose veiksmuose, ką tarptautinės konvencijos privačioms struktūroms kategoriškai draudžia) apie 1200 rusų samdinių. Ekspertui atrodo tikėtinas Kremliaus suinteresuotumas kelti sumaištį Baltarusijoje per rinkimus ar iškart po jų, nes rusų valdančioji klasė nepraranda vilties kada nors, geriau anksčiau nei vėliau „priglobti“ Baltarusiją kad ir pagal Krymo aneksijos scenarijų. Respublika yra labai svarbioje strateginėje rytų Europos vietoje, rusų kariškiai seniai svajoja apie pilną baltarusių armijos integravimą bei išėjimą prie Baltarusijos-Lietuvos, Baltarusijos-Lenkijos sienų. Todėl 32 rusų „karžygių“ pasirodymas Minske nėra tik nesusipratimas ar anekdotas. Kremliaus bei Rusijos atstovybės Minske argumentas, esą Baltarusija kariškiams buvęs tranzito taškas pakeliui į kitas šalis (minėta Turkija, Libija, Sudanas, Venesuela) nebūtinai tiesa – rusų kariniai lėktuvai ignoruoja su COVID-19 susijusius ribojimus ir skraido bet kur iš Rusijos be problemų.

Taigi saugumo aspektas, apie kurį bent Leituvos viešojoje erdvėje - tylu. Gal iš apdairumo, o gal ir atsainaus abejingumo, kuomet vietos „titanus“ tedomina Seimo rinkimai rudenį. Jei taip - ne tik apmaudu, bet ir baugoka. Iš atvirai skurdaus rezonansų dėl Baltijos šalių dalyvavimo Baltarusijos perpetijose sąrašo minėtina nebent informacija, jog nusikalstamos grupuotės sukūrimu bei pinigų plovimu apkaltintas V.Babariko „išplautas“ lėšas pervesdavo greta kitų valstybių ir Latviją. Viskas.

Tenka kalbėti apie Baltijos šalių vieningos politinės pozicijos bent artikuliavimą, ko deficitas akivaizdus. Ypač didelių abejonių dėl Astravo AE saugumo turinčiai Lietuvai nesiseka burti sąjungininkų koalicijos, kad ši elektra būtų blokuota Europos Sąjungos rinkoje - Latvijos vyriausybė tebesusilaiko nuo pažado nepirkti baltarusiškos elektros. Šios šalies ekonomikos ministras Jānis Vitenbergs argumentuoja, jog atsisakymas pirkti trečiųjų šalių elektrą pabrangtinų ją 15 proc. Latviai neturi elektros perdavimo linijos su Baltarusija, užtat jos vyriausybė deklaruoja planus pirkti rusišką elektrą, kas techniškai leidžia gauti jos iš Astravo. Kadangi dėl sutarčių konfidencialumo gavėjas nežinos elektros kilmės šalies, formaliai Lietuvos „išdavystės“ nebūtų. Latvius masina ir galimybė mėginti perimti dalį baltarusiško eksporto/importo (ypač kai energetine nepriklausomybe „staiga‘ susirūpinęs A.Lukašenka griebėsi jos išteklių importo iš Amerikos, Nrovegijos, Jungtinių Arabų Emyratų etc.) per Klaipėdą, pasinaudojus įtemptais Minsko bei Vilniaus santykiais. Bet kuriuo atveju tai dialektinis ryšys – A.Lukašenka juk nepraleis progos iš nebūtinai sutariančių baltų nepaprašyti preferencijų sau. 

Baltų santykius Astravo AE temdo tiek, kad Baltijos šalių prezidentų susitikimas Estijos Saaremoje birželio pabaigoje turbūt pirmą kartą istorijoje vyko be Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos, šio biurui nevykimo priežastimi nurodžius nuomonių skirtumus Astravo AE. Estijos bei Latvijos prezidentams Kersti Kaljulaid bei Egiliui Levitui teliko išreikšti mandagų liūdesį dėl nevisaverčio susitikimo, beje, viena priežasčių nurodžius Lietuvos vidaus politikos peripetijas.

Liepos 28-ąją Lietuvos prezidento patarėjas Jaroslavas Neverovičius rinkimų Baltarusijoje tema aptakiai pasisakė taip: Labai priklauso, kokį turėsime vaizdą Baltarusijoje po esminių įvykių: rinkimų, Astravo AE projekto paleidimas ar nepaleidimas. Mūsų pozicija vienareikšmiška – rinkimai turi būti demokratiški ir valdžia turi nustoti persekioti oponentus. O Astravo AE negali būti paleista tol, kol neįgyvendinti visi branduolinės saugos reikalavimai. Kitaip sunku kalbėti apie normalius santykius ir tokį pilną bendradarbiavimą su Baltarusija.

Savaip apmaudu, kad baltiškas pėdsakas svarbiuose kaimynės rinkimuose (ir dėl Astravo, ir jos eurointegracijos, kad ir mums būtų ramiau) vis dėlto fragmentiškas, besiribojantis vien piniginiais reikalais. Atvykęs į Kijevą V.Cepkalo laišku kreipėsi į 32 šalių lyderius, prašydamas paremti laisvus bei garbingus rinkimus jo šalyje. Tarp adresatų, be kitų, - Vokietijos kanclerė Angela Merkel, JAV prezidentas Donaldas Trumpas, Ptrancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Borisas Johnsonas, Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Rusijos prezidento nėra.

Šį, atrodytų, fragmentą pavyko aptikti Ukrainos spaudoje, lietuviška juo nesusidomėjo. Tad gal ir logiška, kad Baltijos šalys baltarusiškos geopolitinės, mums svarbios sagos atžvilgiu pačios prisiskiria grupei „be kitų“. Situaciją šiaip jau reikėtų išnaudoti.

Arūnas Spraunius

 



Jums taip pat gali patikti
aleksandras-lukasenka-vladimiras-putinas-82261503-sputnik_scanpix_1601631417-a399bda04c3ad3cec6f80b27c2c1667a.jpg
Politika
Naujiena
Subtilioji Baltarusijos aneksija
Baltarusijoje neramu. Jos prezidentas (ar „prezidentas“, jei...