Akmeninio svečio išlydėtuvės: Rusija grasina čekams kerštu
Akmeninio svečio išlydėtuvės: Rusija grasina čekams kerštu

„Mūsų tankai bus Prahoje! Rusija – viskas, visa kita – niekas!“, - tokiais žodžiais baigiamas pareiškimas, paskelbtas neregistruotos Rusijos partijos „Drugaja Rossija“ („Kita Rusija“) interneto svetainėje. Pareiškimas buvo paskelbtas po to, kai Čekijos sostinės šeštojo rajono merija,  vykdydama savo pačios sprendimą balandžio 3 dieną nukėlė paminklą Sovietų Sąjungos maršalui Ivanui Konevui.

Šis žingsnis nebuvo perkūnas iš giedro dangaus – sprendimas iškelti paminklą iš viešos miesto erdvės priimtas dar praėjusiais metais. Kad Čekijos sostinei derėtų atsikratyti statulos, pradėta kalbėti po to, kai pernai rugpjūčio 21-ąją, minint 1968-ųjų Prahos pavasario metines, kažkas paženklino ją užrašu: „Ne kruvinajam maršalui – mes niekada nepamiršime.“

Be abejo, čekai niekuomet nepamirš šio dukart sovietų Sąjungos didvyrio. Juk tai jis vadovavo operacijai „Viesulas“, 1956-aisiais paskandinusiai kraujyje antikomunistinį Vengrijos sukilimą. Juk tai jis vadovavo sovietų karinei delegacijai, buvusiai Prahoje 1968 metų gegužės 8-14 dienomis – kaip tik tuo metu, kai planuotas pirmasis mėginimas įsiveržti į Čekoslovakiją ir užgniaužti Prahos pavasarį.  

Paminklo nukėlimas sukėlė tiek oficialiosios Maskvos, tiek Rusijos radikalų įniršį. Rusijos ambasada Čekijoje paminklo demontavimą pavadino "nesivaldančių miesto savivaldybės atstovų nedraugišku vandalizmo aktu". Tuo tarpu „Drugaja Rossija“ savo interneto svetainėje greta grasinimų nusiųsti į Prahą tankus pareiškė, jog „paminklo sovietiniam maršalui sunaikinimas – bendros Europos valstybių strategijos peržiūrėti Antrojo pasaulinio karo pasekmes dalis. Neigdama sovietų liaudies nuopelnus kovoje su nacizmu, Čekijos valdžia pati stojo į nacizmo teisinimo kelią“.

„Drugaja Rossija“ taip pat prisiėmė atsakomybę už balandžio 5-osios išpuolį prieš Čekijos ambasadą Maskvoje. Tą dieną grupė kaukėtų žmonių įmetė į atstovybės teritoriją dūmų užtaisą, o ant jos tvoros pakabino plakatą su užrašu „Stop fašizmui“. Per incidentą niekas nebuvo sulaikytas: užpuolikai suspėjo pasprukti anksčiau, nei prie jų atskubėjo ambasados apsaugos darbuotojai. Apie tai, kad išpuolio dalyviai sulaukė kokių nors vietos valdžios sankcijų, niekur nebuvo pranešama. Tad galima sakyti, kad viskas baigėsi tik oficialia Čekijos ambasados nota Rusijos užsienio reikalų ministerijai.

Paprastų čekų reakcija į Rusijos radikalų išpuolį buvo kur kas audringesnė. Apie tai galima spręsti ir iš gausybės komentarų vietos interneto portaluose. Štai tik pora atsiliepimų prie portalo iDNES.cz paskelbtos žinios apie incidentą:

„Aš už tai, kad maršalo Konevo statula būtų grąžinta, jei Raudonojoje aikštėje bus pastatytas paminklas čekų legionieriams, norėjusiems išvaduoti Rusiją nuo bolševikinės mafijos“. „Juokinga, kai su ženklu „Stop fašizmui“ pasirodo žmonės, kuriantys fašizmą Rusijoje, kur galima užmiršti apie demokratiją“. „Įdomu, kad niekas nebuvo sulaikytas, nors visas ambasadas nuolat saugo policija, o Rusijoje be abejonės, dar prižiūri ir specialiosios tarnybos“.

Pastarasis komentaras itin simptomiškas. Kaip galėjo nutikti, kad Rusijos valdžios neįregistruotos grupuotės nariams nenukrito nė plaukas nuo galvos, nors šie viešai pareiškė jog išpuolis prieš diplomatinę atstovybę – jų darbas? Ar ne todėl, kad ši ekstremistų grupuotė savotiškai įgarsina Kremliaus poziciją? Juolab, kad beveik sinchroniškai su užribio veikėjais veiksmų ėmėsi oficiali Rusijos valdžia,  o  netrukus - ir teisėsauga.

Tačiau apie tai – šiek tiek vėliau. O kol kas pažiūrėkime, kas gi toji „Drugaja Rossija“, iššovusi pirmąjį šūvį diplomatiniame konflikte tarp Prahos ir Maskvos. Kas tie kovotojai prieš fašizmą, patys nevengiantys retorikos ir simbolikos, galima sakyti, pasiūtos pagal Trečiojo Reicho nacionalsocialistų kurpalį?

Politine partija „Drugaja Rossija“ pasivadinusį darinį 2010-ųjų liepą įsteigė uždraustos Rusijos nacionalbolševikų partijos nariai. Pastarąją 1994-aisiais įsteigė rašytojas Eduardas Limonovas, rusiškojo pankroko patriarchu vadinamas grupės „Graždanskaja oborona“ lyderis Jegoras Letovas, ir filosofas, Eurazijos ideologijos kūrėjas bei propaguotojas Aleksandras Duginas. Greitai prie šio sambūrio prisijungė nemažas būrys rusiškosios kontrkultūros veikėjų, propagavusių alternatyvų požiūrį į politiką, ekonomiką ir meną. Vis dėlto šio darinio simbolika kalbėjo pati už save – partijos vėliava labai jau priminė Trečiojo Reicho simboliką, tik raudono jos audeklo baltame apskritime vietoje svastikos puikavosi juodas pjautuvas ir kūjis.

Reikia pasakyti – kad daugelis nacionalbolševikų ir jų polinkis į radikalius veiksmus nesukėlė Vladimiro Putino režimo susižavėjimo. Partija ne tik nebuvo įregistruota, bet 2007-aisiais teismo pripažinta ekstremistine organizacija, o jos lyderis E. Limonovas prieš tai spėjo porą metų pasėdėti kolonijoje už neteisėtą šaunamojo ginklo laikymą.

Antrą kartą prasiveržti į politinę areną buvę nacionalbolševikai pamėgino 2010-ųjų liepą, įsteigę partiją „Drugaja Rossija“. Tačiau Teisingumo ministerija ir tuomet atsisakė įregistruoti šį darinį. Tada neįregistruota partija metėsi į pilietinio pasipriešinimo frontą: ragino boikotuoti gyventojų surašymą, vietos savivaldos rinkimus, organizavo kampaniją prieš šaukimą į armiją, drauge su kitomis neregistruotomis užribio jėgomis mėgino įkurti Nacionalinio gelbėjimo frontą, o pats E. Limonovas net ketino dalyvauti 2012-ųjų prezidento rinkimuose, tačiau Centrinė rinkimų komisija jo kandidatūrą įregistruoti atsisakė.

Ir vis dėlto, nepaisant aiškiai demonstruojamo nepritarimo valdžiai vidaus politikoje ir jas neva įrodančių skambių pilietinių akcijų, visos opozicinės buvusių nacionalbolševikų nuotaikos baigėsi ten, kur prasidėjo Kremliaus režimo imperinės ambicijos.

2013-aisiais, kuomet Kijeve prasidėjo prorusišką prezidentą Viktorą Janukovyčių nušlavęs Euromaidanas, „Drugaja Rossija“ stojo Maidano priešininkų, o vėliau – prorusiškų Donbaso bei Luhansko separatistų pusėn. Ir ne vien pareiškimais apie būtinybę kovoti prieš „banderovcus“, generolą Vlasovą, SS kariuomenę ir JAV Valstybės departamentą, bet ir veiksmais. 2014-ųjų gegužę „Drugaja Rossija“ įsteigė judėjimą „Interbrigados“. Kaip matyti iš šio darinio tinklalapio, nuo to laiko kovoti prorusiškų Rytų Ukrainos separatistų pusėje buvo pasiųsta per pusantro tūkstančio asmenų, nors Rusijos baudžiamasis kodeksas numato gana griežtą atsakomybę tiek už samdinių verbavimą, tiek už jų pačių dalyvavimą ginkluotuose konfliktuose už šalies ribų. Tiesa, čia pačios „Interbrigados“ savo tinklalapyje šiuos asmenis įvardija kaip savanorius, tačiau ar daug kas galėtų patikėti, kad visi jie kovojo vien iš idėjos ir be jokio atlygio?

Apie tai, kad kas nors iš tokių teroristų Rusijoje būtų patrauktas atsakomybėn, žinių nėra. Tad ką jau kalbėti apie dūmų užtaisais ir plakatais ginkluotus „Drugaja Rossija“ aktyvistus, kovos su fašizmu fronto linija pasirinkusius Čekijos ambasados tvorą? Juk šie puikiai pasitarnavo ir Rusijos politikams, ir jos Temidei.

Juk neatsitiktinai balandžio 8-ąją Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė gynybos ministro Sergejaus Šoigu pasiūlytą ir Federacijos Tarybos priimtą įstatymą, dėl baudžiamojo kodekso pakeitimų. Dabar sovietinių paminklų sunaikinimas ar sugadinimas ne tik Rusijoje bet ir už jos ribų bus laikomas kriminaliniu nusikaltimu, už kurį grės iki 5 metų nelaisvės. O dar po dviejų dienų, balandžio 10-ąją, oficiali Rusijos tyrimų komiteto atstovė Svetlana Petrenko naujienų agentūrai „Interfax“ pranešė, jog „dėl Rusijos karinės šlovės simbolių viešo išniekinimo“ jau iškelta baudžiamoji byla.

Prisiminkime, kad tai jau ne pirmas Rusijos mėginimas taikyti savo jurisdikciją suverenių užsienio valstybių piliečiams, veikiantiems tų šalių teritorijoje ir pagal tų šalių įstatymus. Prieš metus tas pats Tyrimų komitetas paskelbė iškėlęs baudžiamąją bylą keturiems Vilniaus apygardos teismo teisėjams, priėmusiems apkaltinamąjį nuosprendį teisiamiesiems sausio 13-osios byloje. Visiems jiems pareikšti įtarimai įvykdžius  nusikaltimą, numatytą Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodekso 305 str. 2 d. (žinomai neteisėto nuosprendžio priėmimas).

Be abejo, tikėtis kad tiek pernykštis, dabar pradėtas tyrimas – daugiau propagandinė, vidaus vartojimui skirta akcija. Realių galimybių įvykdyti priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius Rusijos teisėsauga šiaip ar taip negalės. Rusijoje už akių nuteistas užsienio pilietis į jos ar jos įtakoje esančių valstybių teritorijas tiesiog nevyks, o ištraukti tokį „nusikaltėlį“ pasitelkiant Interpolą – beviltiškas reikalas.

Taigi, maršalas I. Konevas ramiai keliaus į XX a. istorijos muziejų. Skandalo dagčiu tapusi „Drugaja Rossija“ ruošis rudenį planuojamam suvažiavimui. O jos veikėjams oficialiai grūmojantis, bet tyliai juos remiantis Kremliaus režimams lauks progų naujoms propagandinėms akcijoms.

Aras Lukšas



Jums taip pat gali patikti