Požiūris į asmeninius duomenis turi būti atsakinga
Požiūris į asmeninius duomenis turi būti atsakinga

Informacija lydi mus kiekviename gyvenimo žingsnyje. Sąveikaudami su pasauliu – realiai ar net virtualiai – mes paliekame vadinamąjį elektroninį pėdsaką. Pagal tai, kada ir kur buvo pasinaudota mokėjimo kortele, pagal užfiksuotą mobilaus telefono signalą, ar užsakytą paslaugą galima atkurti žmogaus maršrutą, nustatyti, kuo ir kada jis buvo užsiėmęs, ar net sužinoti jo įpročius. Visa tai nėra nei fantastika, nei, tiesą sakant, naujiena.

Žinoma, informacinės technologijos suteikia nemažai galimybių. Net dabar, kai visas pasaulis yra susirūpinęs koronaviruso plėtra, o įprastinį gyvenimą sustabdė karantinas, būtent jos – technologijos – leidžia organizuoti darbą ir sumažinti potencialius nuostolius. Kita vertus, tam tikromis aplinkybėmis technologijos daro mus labiau pažeidžiamus. Minėtą aspektą ir norėtųsi aptarti šiame tekste.

Tik verslas ir nieko daugiau?

Šiame kontekste verta prisiminti tokio pavežėjų serviso kaip „Yandex. Taxi“ atėjimą į Lietuvos rinką 2018 metų vasarą. Tuo momentu kilo nemažai diskusijų apie tai, ar tai gerai, ar blogai? Paprasta ekonominė logika sakė, jog dar vienas žaidėjas pavežėjų rinkoje didina konkurenciją ir, atitinkamai, mažina paslaugos kainą, kas yra gerai vartotojui. Tačiau šiame kontekste teko kalbėti ne vien apie verslą.

„Yandex“ yra rusiško kapitalo įmonė. Pačioje Rusijoje situacija dabar yra tokia, kad stambus verslas privalo sąveikauti su valdžia, norėdamas turėti galimybę dirbti šalies rinkoje. Žinoma, galima paminėti ir tam tikrus verslo bandymus pasipriešinti tokiai situacijai. Savo laiku ryškiausias pavyzdys buvo įmonės „Jukos“ ir jos vadovo Michailo Chodorkovskio, kuris praleido už grotų dešimt metų, istorija. Manoma, kad tai buvo parodomoji pamoka visam rusiškam verslui ir, pirmiausiai, vadinamiems oligarchams, kad su Kremliumi geriau nesipikti.

„Jukos“ yra tikrai ne vienintelis pavyzdys. Savo laiku, dar 2008 metais, nuskambėjo ir verslininko Jevgenijaus Čičvarkino istorija. Jis buvo didelio mobiliųjų telefonų pardavimo tinklo „Jevroset“ savininkas. Jo paties teigimu, pirmą kartą valdžia susidomėjo jo verslu dar 2005 metais, o 2008 metų rugsėjį prieš verslininką buvo pradėtas įkiteisminis tyrimas (oficialiai J. Čičvarkinas kaltinas vieno iš savo darbuotojų pagrobimu). Pats verslininkas įvertino tai, kaip aiškų spaudimą ir siekį susidoroti. Tų pačių metų rugsėjį J. Čičvarkinas pardavė savo verslą vienam iš Kremliui artimų oligarchų – Aleksandrui Mamutui – ir pabėgo į Londoną.

Sąveika su valdžia Rusijoje reiškia ir bendradarbiavimą su specialiosiomis tarnybomis. Taip pat jokia paslaptis, jog specialiosios tarnybos norėtų gauti jas dominančią informaciją iš verslo atstovų. Rusijoje jos tai daro itin agresyviais būdais. Šiame kontekste galima prisiminti žinučių perdavimo programos „Telegram“ istoriją. Šią programą sukūrė broliai Nikolajus ir Pavelas Durovai.

2017 metais Federalinio saugumo tarnyba pareikalavo suteikti jai „Telegram“ šifravimo kodus, kas leistų šiai specialiai tarnybai pasiekti perduodamų žinučių turinį. P. Durovas, vadovaujantis programą valdančiai įmonei, atsisakė tai padaryti. Rezultate Rusijos valdžia siekė užblokuoti programėlę – daroma tai buvo ne itin sėkmingai. Kiek juokaujant galima pasakyti, jog vienu metu Rusijos valdžiai pavyko „užblokuoti pusę interneto“, bet programėlė vis vien veikė. Galiausiai 2018 metų rugpjūtį „Telegram“ sutiko tik tai pateikti specialiosioms tarnyboms naudotojų duomenis, bet tik tų, kurie yra įtariami terorizmu ir tik su teismo sankcija.

Kita vertus, „Telegram“ pavyzdys yra greičiau išimtis, nei taisyklė. Rusijoje veikiančiam verslui paprasčiau paklūsti reikalavimams, nei plėtoti konfrontacija su specialiosiomis tarnybomis.

Tai, kad informacija apie vartotojus plačiai domina Rusijos specialiąsias tarnybas parodo ir tokie aspektai – dar 2015 metų rugsėjo 1 dieną įsigalėjo įstatymas, kuris įpareigojo užsienio internetinių servisų valdytojus saugoti vartotojų iš Rusijos duomenis tik Rusijos Federacijos teritorijoje esančiuose serveriuose. Numanoma, kad esminis šio reikalavimo tikslas yra siekis, kad prieigą prie šios informacijos turėtų rusiškos specialiosios tarnybos. Užsienio verslas bandė šiems reikalavimams priešintis, pavyzdžiui, atitinkami konfliktai kilo tarp Rusijos ir „Facebook“ bei „Twitter“ socialinių tinklų valdytojų.   

Aktuali teisingumo dilemą

Aptariama tema reikalauja sudėlioti ir tam tikrus akcentus. Pirmiausiai, prieiga prie šiaip neprieinamos informacijos grindžiama specialiųjų tarnybų veikla visame pasaulyje. Tai gali būti labai svarbus aspektas, siekiant užkirsti kelią, pavyzdžiui, teroro aktui ar kitokio pobūdžio nusikaltimui. Iš tikrųjų, atvejai, kai turint atitinkamą orderį ar teismo sankciją specialiosios tarnybos gauna tokią informaciją turėtų būti vertinami ramiai. Tačiau šiame kontekste yra dar vienas svarbus aspektas. Kaip mes kalbame apie Rusijos specialiąsias tarnybas reikia suprasti, jog jos pirmiausiai tarnauja dabartiniam autoritariniams šalies režimui. Kitaip sakant, jos atlieka ne tik teisėsaugos funkcijas, bet ir būna panaudojamos represijoms – pirmiausiai, prie pačius Rusijos piliečius. Tuo, pavyzdžiui, buvo grindžiama ir principinė „Telegram“ pozicija dėl šifravimo kodų neperdavimo Federalinio saugumo tarnybai.

Atsižvelgiant į agresyvią Rusijos politiką savo kaimyninių valstybių atžvilgiu, galima teigti, jog šios šalies specialiąsias tarnybas potencialiai gali dominti ir kitų valstybių, pavyzdžiui – Lietuvos, piliečių asmeninė informacija. Ji gali būti naudojama šnipinėjimui, taip pat ieškant verbavimui numatyto objekto silpnąsias puses ir pan. Čia mes grįžtame prie tos problemos, nuo kurios ir pradėjome šitą tekstą – ar tas pats „Yandex. Taksi“ yra vien verslas?

Pirmiausiai, verta paminėti vieną faktą, kuris yra reikšmingas. „Yandex. Taksi“ teikia duomenis Rusijos specialiosioms tarnyboms. Tai šių metų kovo pradžioje patvirtino šios įmonės atstovė spaudai Natalija Rožkova. Oficialiai kalba eina apie Rusijos piliečių duomenis. Pavyzdžiui, būtent iš „Yandex. Taksi“ buvo gauta informacija, kuri leido policininkams įgyvendinti provokaciją prieš leidinio „Meduza“ žurnalistą Ivaną Golunovą. Jam buvo pakištos narkotinės medžiagos. Vėliau, kilus dideliam visuomeniniam rezonansui ir triukšmui, šį keblų faktą teko pripažinti ir pačiai Rusijos teisėsaugai. Šiuo metu policijos pareigūnai, pakišę narkotikus žurnalistui, yra teisiami.

N. Rožkovos paaiškinime, kurį jį pateikė į portalo „Medizona“ užklausą, pažymima, jog „Yandex. Taksi“ reguliariai perduoda duomenis apie savo klientų keliones Rusijos teisėsaugai. Daroma tai, kai atitinkamų duomenų yra prašoma. Tuo pat metu „Yandex. Taksi“ nežino, ar asmuo, apie kurio keliones reikalaujama informacijos yra įtariamasis ar nusikaltimo auka bei iš esmės negali įvertinti užklausos dėl duomenų pagrįstumo. Savo bendradarbiavimą su Rusijos teisėsauga „Yandex. Taksi“ aiškina prievolė pateikti teisėsaugos organams informaciją, kai yra gaunama atitinkamai įforminta užklausa.

Svarbu suprasti pavojų

Suprantama, ar naudotis „Yandex Taksi“ (ar kokio nors kito rusų kapitalo serviso – pvz., „Revolut“) paslaugomis kiekvienas sprendžia pats. Šiuo atveju svarbu suprasti potencialų pavojų, apgalvoti – kokie duomenys patenka į atitinkamų įmonių, o potencialiai – ir Rusijos specialiųjų tarnybų, rankas. Ar tie duomenys tiesiogiai ar netiesiogiai gali būti panaudoti prieš jus?

Lietuvos specialiosios tarnybos prieš kurį laiką yra įspėjusius visuomenę apie fiksuojamus padažnėjusius atvejus, kai Rusijos specialiosios tarnybos siekia verbuoti šalies piliečius. Žinoma, dauguma mano, kad jie yra neįdomūs Maskvai, o jų asmeninės duomenys, net patekę į Rusijos specialiųjų tarnybų rankas, nieko neduos nei FST, nei GRU. Gal ir taip. Tačiau reikia suprasti, kad informacija, kuri iš tikrųjų domina Rusijos specialiąsias tarnybas yra gana plataus spektro, o duomenys apie tai, kur ir kada mes važiuojame, kur lankomės, ką ir kaip perkame pasako apie mus žymiai daugiau negu mums patiems gali atrodyti.

Viktor Denisenko



Jums taip pat gali patikti