Lietuvos pradėtas energetinių išteklių diversifikacjos vajus įsibėgėja
  • Titulinis
  • Verslas
  • Lietuvos pradėtas energetinių išteklių diversifikacjos vajus įsibėgėja
Lietuvos pradėtas energetinių išteklių diversifikacjos vajus įsibėgėja

Savo laiku iš Rusijos valstybinio koncerno „Gazprom“ monopolijos siekusi vaduotis Lietuva kone viena (tiesa, reikšmingai remta tuometinio Europos Komisijos (EK) energetikos komisaro Güntherio Oettingerio) kovėsi dėl Europos Sąjungos (ES) Trečiojo paketo įgyvendinimo dujų sektoriuje, kuris numatė dujų tiekimo tinklų ir dujų tiekėjo atskyrimą ir vamzdynų perdavimą operatoriui, kuris leistų prie tinklų prieiti įvairiems tiekėjams (Suomija, Latvija ir Estija iš pradžių to neprašė). Prasidėjusi 2004-2008 metų kadencijos Seime po įnirtingos kovos Trečiojo paketo priėmimo „saga” baigėsi mūsų šalies pergale ir Rusijos vyriausybės protesto nota Vilniui 2012 metų rudenį.

Beje, kai kurios tuo metu prasidėjusios, iš pradžių atrodžiusios Lietuvai beviltiškai praloštomis istorijos „tebepasiveja“. Lenkų dienraštis „Nasz Dziennik“ publikacijoje „Dujinis imperializmas“ (2012 11 13) sudėtingą Ukrainos gynybą nuo Maskvos energetinio spaudimo pateikė „Mažeikių naftos“ istorijos kontekste, priminęs rusų dienraščio „Nezavisimaya gazeta“ bendradarbiaujant su interneto puslapiu „WikiLeaks“ paskelbtą konfidencialų Amerikos pasiuntinybių Vilniuje ir Maskvoje susirašinėjimą, iš kurio aiškėjo, jog tai tuometinis Rusijos vicepremjeras Igoris Sečinas (dabartinis „Rosneft“ šefas) įsakė rusų kompanijai „Transneftj“ blokuoti naftos tiekimą Lietuvai vamzdynu „Družba“ 2006-aisiais iškart po to, kai Lenkijos kompanija „Orlen“ įsigijo Mažeikių naftos perdirbimo įmonę ir laukė sandorio patvirtinimo EK.

Rusai tiekimo stabdymą motyvavo avarija vamzdyne, „Nasz Dziennik“ remdamasis  korespondencija darė išvadą, jog tikra „krano užsukimo“ priežastimi buvo neišsipildęs Maskvos lūkestis, jog „Mažeikių naftos“ pirkėjomis galėjo tapti tik Rusijos kompanijos. Avarijos pasekmės nepašalintos po šiai dienai, ir štai jau šių metų gegužės 14-ąją BNS paseklbė žinutę, jog naftotiekio „Družba“ atkarpą Baltarusijoje valdanti bendrovė „Gomeltransneft Družba“ galutinai pralaimėjo ginčą Lietuvos teismuose ir iš naftos įmonės „Orlen Lietuva“ negaus maždaug 84 mln. JAV dolerių kompensacijos už naftą, nuo 2006-ųjų laikytą uždarytos „Družbos“ atkarpoje Lietuvoje.

Į šį siužetą panašūs kaip tik dabar „ratilais“ plinta Vokietijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, pastarosiomis savaitėmis žinių iš „vamzdynų frontų“ netrūksta. Vienintelis rusų laivas-vamzdynų klojėjas „Akademik Cherskij“ („Gazprom“ nuosavybė) gegužės pradžioje po 3 mėnesių kelionės per pusę pasaulio (teko iš pietų aplenkti Afrikos žemyną) iš Tolimųjų Rytų Nachodkos uosto pasiekė Baltijos jūrą, iš pradžių išmetė inkarą Gdansko įlankoje maždaug už 30 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Baltijsko Kaliningrado srityje, vėliau pasuko į „Nord Stream AG“ logistikos centrą, Vokietijos uostą Mukraną.

Pasak naujienų agentūros „Interfax“, į Baltiją „permestas“ laivas gali būti panaudotas žiemą pristabdyto bendro Rusijos ir Vokietijos vamzdyno „Šiaurės srautas-2“ (Nord Stream) projekto užbaigimui, galima sakyti, finišo tiesiojoje, kai buvo sustabdytas atlikus 94 proc. darbų.

Projektas stojo po Amerikos prezidento Donaldo Trumpo gruodžio 21 dieną pasirašyto gynybos biudžeto 2020-iesiems, kuriame numatytos ir sankcijos prieš „Šiaurės srautas-2“ bei „Turkijos srautas“ (Turkish Stream) operatorius. Likus keletui valandų iki dokumento pasirašymo viena pagrindinių „Šiaurės srautas-2“ subrangovių Šveicarijos kompanija „Allseas“ pranešė apie darbų pristabdymą iki būtinos informacijos gavimo iš JAV valdžios, nors jos didžiausias pasaulyje laivas-vamzdynų klojėjas „Pioneering Spirit“ klojo paskutinį maždaug 100 kilometrų vamzdyno tarpsnį.

„Gazprom“ ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas vasarį pareiškė, kad „Nord Stream-2“ bus baigtas iki šių metų pabaigos arba kitų pradžioje, nepaisant sankcijų.

Jau atplaukus į Baltijos jūrą „Akademik Cherskij“, buvęs Ukrainos uižsienio reikalų ministras Pavlo Klimkinas gegužės viduryje Rusijos prezidento administracijos vicepirmininko ir pagrindinio rusų derybininko dėl konflikto Ukrainos rytuose sureguliavimo Dmitrijaus Kozako vizitą į Berlyną deryboms su Kanclerės Angelos Merkel patarėju pavadino Kijevui negatyvia istorija ne tik dėl to, jog Ukrainos reikalai svarstyti už jos nugaros, bet ir todėl, kad pašnekovai Vokietijos sostinėje galėjo tartis, kaip apeiti JAV sankcijas dėl „Nord Stream-2“. Pasak eksministro, jei Maskvai ir Berlynui neužteko uždaro telefono ryšio, pokalbio temos turėjo būti konfidencialios.

Į galimą klausimą dėl iš pirmo žvilgsnio neaiškaus ryšio tarp „Šiaurės srautas-2“ ir Ukrainos,  gegužės 15-ąją atsakė Ukrainos ambasadorius Vokietijoje Andrejus Melnikas po to, kai Vokietijos federalinė ryšių agentūra (Bundesnetzagentur) atsisakė tenkinti „Nord Stream-2“ operatoriaus metų pradžioje pateiktą paraišką atleisti jį nuo atnaujintos ES dujų direktyvos (kurios pagrindus ir dėjo Lietuvos inicijuotas Trečiasis paketas), pagal kurią „Šiaurės srautas-2“ operatorė turi būti nepriklausoma nuo dujų tiekėjo „Gazprom“, kas reiškia, jog 50 proc. vamzdyno pralaidumo pajėgumų turi būti atiduoti nepriklausomiems tiekėjams. Koncernui „Gazprom“ tai reiškia, kad jis galės eksportuoti tik pusę iš numatytų gamtinių dujų apimčių.  Išimtys galimos, bet tik su EK sankcija, kas turbūt sunkokai tikėtina, mat Europos parlamentas atnaujintą ES dujų direktyvą kaip ES įstatymą patvirtino pradėjusių metų balandžio 4-ąją.

Ukrainiečių diplomatas nuo vyriausybės nepriklausomos „Bundesnetzagentur“ sprendimą pavadino didele pergale Berlyne ir padėkojo Vokietijai už solidarumą. Vokietijos agentūros sprendimą viešai sveikino ir Ukrainos ministras pirmininkas Denysas Šmyhalis, nurodęs, kad jis demonstruoja ištikimybę vieningoms taisyklėms ES ir kad Ukraina bei jos vamzdynų tranzito sistema yra patikima Europos partnerė, tiekiant energijos išteklius į Senąjį Žemyną.

Nors po visų šių manevrų jau pasigirdo balsų, esą neatleidus nuo ES dujų direktyvos reikalavimų „Gazprom“ projektas gali apskritai „pakibti“, ukrainiečių diplomatai šiuo klausimu iliuzijų nepuoselėja ir rankų ragina nenuleisti, kaip „Facebooke“ irgi gegužės viduryje perspėjo buvusi Ukrainos užsienio reikalų viceministrė, šiuo metu Ukraionos nacionalinės energetinės kompanijos  „Naftogaz“ valdybos pirmininko patarėja Olena Zerkal, jei rusams pavyktų kažkaip baigti „Šiaurės srautą-2“ (turi galimybę teikti apeliaciją aukščiausiajam žemių teismui Diusledorfe ir neabejotinai tą darys), energetikos išteklių tranzitas per Ukrainą susitrauktų iki nulio. Todėl esminį vaidmenį statybos blokavimui kaip ir iki šiol turės Amerikos sankcijos.  

Į energetinių „diversifikacinių karų“ siužetą įsipiečia ir žinia, jog Švedija gegužės 7-ąją davė Lenkijos gamtinių dujų operatorei „Gaz-System“ leidimą tiesti vamzdyną „Baltic Pipe“ (Baltijos vamzdis) savo ekonominėje zonoje Baltijos jūroje, kuriuo iš Norvegijos per Daniją bus tiekiamos gamtinės dujos lenkams ir kas strateginėje perspektyvoje bus naudinga Vidurio bei Rytų Europos regiono valstybėms (įskaitant ir Ukrainą) bei visai ES galų gale. Projekto kaina siekia 1,6 milijardo eurų, trečdalį lėšų sudaro ES fondų pinigai. „Gaz-System“ tikisi projektą baigti iki 2022 metų spalio 1-osios ir nuo tada juo gauti 10 milijardų kubinių metrų dujų per metus.

Lenkija ne pirmus metus vykdo energijos išteklių diversifikacijos programą, šios strategijos elementai yra ne tik „Baltic Pipe“ - Varšuva padidino suspaustų gamtinių dujų importą iš JAV bei Kataro į naujai pastatytą suskystintų dujų terminalą Svinouisce prie Baltijos, planuoja dar vieną plaukiojantį terminalą prie Gdansko, aktyvavo savo gamtinkių dujų išteklių žvalgybą bei investuoja į vamzdynų tiesimą su kaimyninėmis šalimis.

Pernai lenkai iš Rusijos importavo 9 milijardus kubinių metrų dujų. Kaip nurodo ekspertas Arturas Bartoszewiczius iš Varšuvos ekonomikos mokyklos, šiuo metu 18-20 milijardų kubinių metrų dujų poreikį (esant vidutiniams ekonomikos augimo tempams jis perspektyvoje turėtų sudaryti 26-27 milijardų) turinčiai Lenkijai prie „Baltic Pipe“ 10 milijardų pridėjus plnuojamus nuosavus 4,5 milijardo, terminalo Svinouisce galimybių išauginimą iki 7,5 milijardų kubinių metrų, kitus šaltinius, iki šiol tvirtas pozicijas vidurio bei rytų Europoje išlaikančiam „Gazpromui“ nelabai kas lieka. Nors pirmiausia Lenkija laikoma bene perspektyviausia ekonomine koncerno partnere regione, pasak Tarptautinio valiutos fondo, jos ekonomika nuo 2004 metų, kai šalis įstojo į ES, iki 2015-ųjų buvo antra pagal augimo tempą Bendrijoje.

Varšuvos eksperto vertinimu, Maskva ir „Gazprom“ savo šansą jau praleido, nors ES ir Rusijos bendradarbiavimas šioje srityje būtų buvęs naudingas abiem pusėm. Užtat „gavo“ lenkų politiką nuolat akcentuojamą „Baltic Pipe“ reikšmę visam regionui.

Ir pagaliau - gegužės viduryje naujiejų agentūros informavo apie JAV žalios naftos importo pradžią į Baltarusiją, dėl kurio susitarta per Amerikos valstybės sekretoriaus Mikeo Pompeo vizitą Minske vasario 1-ąją. Sandoris dėl to sudarytas dalyvaujant Amerikos kompanijoms „United Energy Trading“, „Getka“ ir lenkų UNIMOT, pirma 80 tūkstančių tonų naftos partija į Baltarusiją iš uosto Teksaso valstijoje per Klaipėdą iškeliavo gegužės 17-ąją. Kaip nurodė Baltarusijos užsienio reikalų ministras Vladimiras Makejus, JAV naftos tiekimas yra dalis jo šalies valstybinės strategijos diversifikuoti energijos išteklius, o bendradarbavimas su Amerika šioje srityje – svarbus Baltarusijos energetinės nepriklausomybės elementas. Pasirodo, „diversifikuojasi“ net Minskas, apie ką dar prieš dešimtmetį niekam nebūtų net į galvą šovę.

Apibendrinti čia nuolat skambėjusį energetinio saugumo leitmotyvą tinkama Ukrainos ministro pirmininko ypač sudėtingais šaliai 2014-2016 m. Arsenijaus Jaceniuko pasisakymu televizijoje „Ukraina“ gegužės 15-ąją: Rusijos karinė ir energetinė agresija – tai „seserys“ dvynės.

Arūnas Spraunius

 



Jums taip pat gali patikti