Vladimiras Putinas kaip „didysis istorikas“
Vladimiras Putinas kaip „didysis istorikas“

Birželio 19 dieną tam tikru pastebimu įvykiu tapo publikacija JAV leidžiamame žurnale „The National Interest“ Rusijos prezidento Vladimiro Putinio parašyto straipsnio „Tikrosios 75-ųjų Antrojo pasaulinio karo metinių pamokos“. Šis tekstas sukėlė nuostabą ir net pasipiktinimą Baltijos šalyse ir Lenkijoje, nes jame iš esmės žodis į žodį atkartojama sovietinė 1939-1945 metų įvykių interpretacija, bei žengiama net toliau. Pavyzdžiui, V. Putinas faktiškai verčia kaltę dėl Antrojo pasaulinio karo ir Lenkijai. Tačiau, kaip pastebi kai kurie apžvalgininkai, šis straipsnis, nors ir pateikiamas kaip pamąstymas apie praeitį, nemažai pasako ir apie dabartį bei Kremliaus pastangas ištrūkti iš tarptautinės izoliacijos. Aptarkime kelis pagrindinius su tuo susijusius aspektus.

Prisidengia istorija

Aptariamo straipsnio pasirodymą galima susieti ir su Kremliau bandymu pasiekti revanšą dėl faktiškai atidėtos Pergalės dienos šventės. Ją Maskvai teko perkelti dėl koronaviruso COVID-19 pandemijos. Galima priminti, kad dabar tradicinis Pergalės dienos paradas turi įvykti Maskvoje Raudonojoje aikštėje birželio 24 dieną. Jau anksčiau rašiau, kad Kremlius jokiu būdu neatsisakys galimybės išnaudoti 75 metų pergalės prieš nacių Vokietiją sukaktį platesniam propagandiniam šėlsmui. Dabartinį V. Putino straipsnį galima vertinti kaip vieną šio proceso elementų.

Straipsnyje Rusijos prezidentas (žinoma, vargu ar jis pats rašė tekstą, bet greičiausiai asmeniškai „vizavo“ jį) pateikia „visą tiesą“ apie veiksnius, kurie lėmė Antrą pasaulinį karą. Galima sakyti, jog šio teksto tikslas yra kuo labiau nuimti atsakomybę nuo Sovietų Sąjungos, menkinant Molotovo-Ribentropo pakto reikšmę, ir kuo daugiai jos paskirstyti tarp visų kitų. Galiausiai, SSRS tekste vaidina vienintelės valstybės, kuri siekė taikos Europoje, vaidmenį. Savo straipsnyje V. Putinas taip pat „įtvirtina“ lemtinga Sovietų Sąjungos vaidmenį pergalėje prieš Vokietija. Argumentu tam tampa SSRS šiame kare patirtų aukų skaičius.

V. Putinas nepatingėjo skirti dėmesio ir Baltijos šalių okupacijai. Žinoma, jis to „okupacija“ nevadina. Kaip tik atvirkščiai – Rusijos prezidentas teigia, kad SSRS inkorporavo Lietuvą, Latviją ir Estiją į savo sudėtį „pagal tuometinės tarptautinės teisės normas“. Jis taip pat ciniškai akcentuoja, jog Sovietų Sąjungoje Baltijos valstybės „turėjo savo valdžios organus“, galėjo puoselėti nacionalines kalbas ir pan. Kitaip sakant, atkartoja tą pačią, jau minėtą, sovietinę istorijos versiją.

Galima sakyti, kad V. Putinas savo straipsnyje gana laisvai interpretuoja istoriją ir aiškiai manipuliuoja istoriniais naratyvais. Praeitis piešiama taip, kaip ją norėtų matyti Kremlius. Be to, akivaizdu, kad norima, jog ir kiti priimtų būtent tokį istorinį pasakojimą.

Tiesa, yra vienas istorijos epizodas, kurį V. Putinas pamiršo paminėti šiame tekste – tai Sovietų Sąjungos karas su Suomija 1939-1940 metais. Tiksliau, akivaizdi Maskvos agresija prieš savo kaimynę. Beje, dėl šios agresijos Sovietų Sąjunga anuo metu buvo išmesta iš Tautų lygos. Panašu, kad šio epizodo V. Putinas niekaip nesugebėjo įpinti į Maskvai palankų naratyvą. Beliko jį tik nutylėti.

Neatsitiktinai kalbama apie tai, jog šis tekstas iš tikrųjų yra ne tiek apie praeitį, kiek apie dabartį. Straipsnio pabaigoje V. Putinas apeliuodamas į pokario susitarimus tarp didžiųjų valstybių iš esmės ragina dabartines didžiąsias valstybes vėl susėsti prie vieno stalo ir susitarti dėl pasaulio tvarkos. Tai yra svajonė, kurią Kremlius puoselėja jau senokai. Prie derybų stalo jis kviečia penkias valstybes – pastovias Jungtinių Tautų Saugumo tarybos nares, turinčias branduolinį arsenalą. Be pačios Rusijos tai Kinija, JAV, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė. Faktiškai, V. Putinas demonstruoja, jog tik su šiomis keturiomis valstybėmis jis pasirengęs kalbėti kaip su lygiais. Čia galbūt ir slypi pats įdomiausias šio straipsnio aspektas.

Viena vertus, V. Putino tekstas gali būti vertinamas kaip Kremliaus bandymas įtvirtinti savo istorijos viziją. Tekstas akivaizdžiai skiriamas Vakarų auditorijai, pirmiausiai – JAV. Kita vertus, šis straipsnis gali būti vertinamas ir kaip savotiškas Kremliaus nevilties šauksmas, bandymas išeiti iš tos situacijos, į kurią Maskva pati save įstūmė aneksuodama Krymo pusiasalį 2014 metais ir tęsdama pavojingus hibridinius žaidimus Ukrainos rytuose. Kremliaus svajonė – susitarti su Vakarais, neprarandant pasiektų pozicijų. V. Putinas norėtų susėsti prie stalo su kitais didžiųjų valstybių lyderiais ir susitarti, kad posovietinė erdvė būtų pripažinta Rusijos ypatingo intereso zona, kurioje Maskva gali daryti viską, ką nori. Laimei, šiuolaikiniame pasaulyje tokie dalykai įmanomi tik liguistoje dabartinio Rusijos lyderio vaizduotėje. 

Specifinis leidinys

Atkreipti dėmesį reikėtų ir į ledinį, kuriame pasirodė aptarimas V. Putino tekstas. Kaip ir minėta, tai yra žurnalas „The National Interest“, kurį leidžia „Nacionalinių interesų centras“. Minėtą analitinį centrą 1994 metais įsteigė buvęs JAV prezidentas Richardas Nixonas. Šiuo metu centrui vadovauja Dmitrijus Simsas. Pikantiškas aspektas yra tas, jog minėtas asmuo daug kartu minimas vadinamajame prokuroro Miulerio tyrime (priminkime, kad tyrimas buvo skirtas Rusijos bandymams daryti poveikį 2016 metų JAV prezidento rinkimams). D. Simsas yra JAV gerai žinomas būtent kaip Kremliaus lobistas ir dabartinės Rusijos interesų agentas. Jį, kaip „politologą“, labai mėgsta ir Rusijos valstybės kontroliuojamos žiniasklaidos priemonės.

Beje, Rusijos prezidento atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas pareiškė, jog „The National Interest“ buvo pasirinktas V. Putino straipsniui nes siekta orientuotis „į solidų leidinį, kurį skaito solidūs ir protingi žmonės“. Tačiau pačiose JAV „The National Interest“ reputacija šiandien yra gana dviprasmiška ir tai yra tiesiogiai susiję su jau minėto D. Simso reputacija. Todėl V. Putino straipsnio poveikio, ko gero, nereikėtų pervertinti.

Kita vertus, galbūt Rusijos prezidentas ir jo komandos nariai tikėjosi, kad tokiu būdu mintys apie naują poveikių sferų pasidalijimą pasaulyje pasieks radikaliausią konservatyvią JAV visuomenės dalį, o per ją – ir prezidentą Donaldą Trumpą. Galiausiai, jis yra tarp tų, su kuriais kartu V. Putinas norėtų nupaišyti naujas interesų linijas Europoje ir plačiau - pasaulyje.

Išvados

Rusijos prezidento V. Putino straipsnio turinys iš esmės yra gana banalus. Tai, kad Kremlius prieš kurį laiką grįžo būtent prie sovietinės aptariamo istorinio periodo interpretacijos, buvo akivaizdu. Pozicija dėl Baltijos šalių užgrobimo 1940 metais, išsakyta tekste, irgi atitinka tą naratyvą, kurį pastaruoju metu „stūmė“ Rusijos URM’as. Žinoma, galbūt paprastą Vakarų skaitytoją, kuris nėra giliai susipažinęs su prieškario istorijos aspektais, šis tekstas gali paveikti bei įtikinti, tačiau mūsų kraštuose manipuliacinis istorinių įvykių interpretavimo principas, panaudotas straipsnyje, yra akivaizdus.

Žinoma, Kremlius bando išnaudoti pergalės prieš nacių Vokietiją 75-metį savo interesams. Būtų keista, jeigu nebandytų. Be to, tai daroma, siekiant pagerinti dabartinę Rusijos padėtį tarptautinėje politikoje. Kremlius tiki, kad ir Vakarų požiūris į tarptautinius santykius iš esmės yra ciniškas ir „realistinis“, o tai reiškia, jog galima susitarti ir dėl Krymo, ir dėl Ukrainos (teigčiau, kad tai pagrindinis Maskvos galvos skausmas, atsižvelgiant į tam tikrą tarptautinę izoliaciją ir sankcijas, kurios yra įvestos Rusijai). Šis straipsnis iš esmės yra signalas Vakarams (pirmiausiai JAV), kad Kremlius nori tartis – panašiai, kaip buvo tartasi Jaltoje 1944 metais. Tačiau pasaulis per pastarąjį septyniasdešimtmetį vis gi pasikeitė, tad niekas (net Kinija) neskuba bėgti prie derybų stalo su V. Putinu.

Viktor Denisenko



Jums taip pat gali patikti