Rusų monarchijos enciklopedija
Rusų monarchijos enciklopedija

Seniai seniai, dar prezidento Jelcino laikais buvojęs Maskvoje, nepamenu kokiame knygyne nusipirkau knygą gundančiu pavadinimu: „Rusų monarchijos enciklopedija“. Kainavo nedaug, tad ilgai negalvodamas stvėriau ir maniau kelionėje paskaitysiu truputį verksmų apie „nušautos“ monarchijos praeitį, o gal rasiu kokią nuorodą į gediminaitiškas dinastijas...

Tačiau vėliau pradėjęs atidžiau žiūrinėti, supratau, įsigijęs labai netikėtai įdomų ir pamokantį leidinį. Minėtoji enciklopedija, pasirodo, buvo XIX amžiaus pabaigoje parašytos enciklopedijos kopija, tik į šiuolaikines gramatikos bei rašybos formas perkonstruotas tekstas. Visas įdomumas tai, kad Rusijos istorija surašyta visai nenujaučiant, kas XX amžiuje laukė ne tik šios monarchijos, bet visos Rusijos. Tuometinių intelektualų (kaip pabrėžiama pratarmėje) galvose nėra nė mažiausios mintelės apie tai, kad su šaliai gali nutikti kažkas panašaus į karus, perversmus ar geopolitines katastrofas. Atrodo, kad Rusija yra teisinga šalis jai priderančioje pasaulio vietoje, šalis, kurianti savo ateitį pagal teisingą geostrategiją, šalis auganti, kurianti ne tik tvarią ekonomiką, bet ir harmoningą visuomenę. Nikolajaus II monarchija (naujausi duomenys apie ją siekia 1898 metus) yra logiškos istorijos tėkmės, pavyzdingo valstybės tvarkymo, pasaulio politikos išmanymo etalonas. Regis dar vienas kitas dešimtmetis ir... tai laimingiausia pasaulio šalis.

Kiek ten būta politinės konjunktūros, kiek nesupratimo, kad šalis nelabai gali būti laiminga kaimynų ar pavergtųjų sąskaita, bet ta enciklopedija – bene vienintelė tokios laimingos Rusijos vizija. Jai nebuvo lemta išsipildyti, ir visas tas šimtmetis po monarchijos, tai veikiau vizijų, klaidų, avantiūrų chaosas. Rusija vis kažkokia „nepabaigta“, nuskriausta, nesuprasta, per daug agresyvi, pavojinga... pilna visokios gausybės neigiamų epitetų.

JAV politologas Johnas l. Mearsheimeris savo pamokančioje knygoje „Didžiųjų valstybių politikos tragedija“ pastebi, kad tokioms šalims, kaip Rusija (ar Kinija) didžiųjų ir atsakingųjų statusas yra ne tiek politinis džiaugsmas, kiek vargas, neatnešantis laimės visų pirma kaimynams, paskui eiliniams šalies gyventojams, o galiausiai ir visam pasauliui. Kitaip tariant, Rusija, norėdama būti didžiąja valstybe, prisiima atsakomybės daugiau, nei gali realiai atsakyti už prisiimtus įsipareigojimus.

Prognozuojama, kad Rusijos pasaulyje bus vis mažiau. Žvelgiant kiek „iš toliau“, matyti, kad šios šalies geopolitiniai praradimai yra katastrofiški. Per pastaruosius dešimtmečius prarasta tai, kas buvo užkariauta per tris šimtmečius. Tai ne vienintelė ir gal ne svarbiausia bėda. Rusija nemoka turėti sąjungininkų, - aplink arba vasalai arba priešai. Energetiniai resursai turi vis mažesnę strateginę paklausą - kiekviena vėjo turbina ar saulės baterija yra ženklas, kad pasaulis gali vis lengviau gyventi be Rusijos. Jau dabar galima „leisti sau“ primesti rusams sankcijas, tegu ir švelnias, ir niekas dėl to labai nenukenčia... Tad Rusijai reikia ieškoti tikrų draugų, o tai jai neįprasta, tai ne taip lengva: kelis šimtmečius Rusija augo ir stiprėjo kovodama ir nugalėdama, o ne ieškodama draugų.

Tiesa, pergalingas karas dažnai gelbėjo šią valstybę. Nuo Rusijos reikia saugotis ir būti pasiruošus, tačiau šiandien nelabai kas tiki, kad Maskvos valstybė gali ką nors daugiau nei geopolitinė kleptomanija – maži mažiau saugomi kąsneliai. Net imtis Rusijos į sąjungininkus nelabai kas norėtų. Sirija parodė, kad nepasitikėti ja kur kas saugiau nei pasitikėti.

Rusija turi ir vidaus problemų. Vadinama valstybės saugumo aparatui nereikia saugoti šalies nuo išorės priešų – Rusijos niekas nesiruošia pulti. Saugumo struktūros reikalingos šalies vientisumui ginti. Kažkada ir SSSR atrodė nepažeidžiama, o subyrėjo labai lengvai, tad dėl Rusijos jau nemanoma, kad ji visiškai nepažeidžiama, veikiau yra net tikimasi, kad byrėjimas gali būti lengvas. Labai lengvas tai nebus. Galiausiai Rusija – respublika ar imperija – turės grįžti į ne tik į geografinės, bet ir į politinės provincijos statusą.

Taigi, būta įvairių raidos projektų tačiau sakoma, kad nė vienas nebuvo pabaigtas. Ir nė vienas nebuvo laimingas. Kaip žinome šiandien, monarchijos ir imperijos laimė Rusijai virto nelaime, nes ta – „enciklopedinė“ valstybė neatlaikė Pirmojo Pasaulinio karo ir jį lydinčių socialinių judėjimų.

Nelaiminga imperija turėjo virsti laiminga proletarine valstybe. Neabejoju, kad marksizmo teoretikų tarpe buvo nuoširdžiai tikinčių proletarinių reformų kuriama laime, tačiau didžiausia tos laimės nelaimė vis tik buvo ne Leninas ir Stalinas, o pačios teorijos ydingumas. Jau pats faktas, kad teoriją įgyvendinti galima buvo tik prievartos mechanizmais, rodė jos socialinę nelaimę.

Nelaimė Rusijai kelis pastaruosius šimtmečius buvo jos... dydis. Maskvos kunigaikštystė ne tiek plėtėsi užkariaudama geografinę ar ekonominę naudą, kiek tiesiog tuščiai pūtėsi, rydama teritoriją, kurios išlaikymas kartais kainuodavo daugiau nei teikiama nauda. Žinomas lenkų žurnalistas ir keliautojas Riszardas Kapuscinskis kartą palygino Rusiją su milžinu, laikančiu rankose didelius turtus. Jų tiek daug, kad milžino rankos tą turtą laiko... ir tik laiko, nes negali su juo nieko daugiau padaryti. Norint kažką daryti, reikia kažką paleisti. Paleisti gaila, bet nepaleidus galima... tik laikyti. Čia turėta galvoje tai, kad jau kelis Rusija žino, esanti turtingiausia resursais pasaulio šalis, bet iš tų resursų nauda pati minimaliausia – tiesiog resursų pardavinėjimas. Norėdama būti laiminga, Rusija turi sumažėti, tačiau sumažėjusi ji ima jaustis... nebe Rusija.

Šalia pražūtingo marksizmo ir liguisto geografinio išsipūtimo dar viena kliūtimi į laimės strategiją tapo jos identiteto klausimas, nors būtent jis galėjo kaip tik ir virsti laimės strategija.

Dar XV amžiuje, ypač po Bizantijos žlugimo atsirado vadinama Trečiosios Romos idėja, turėjusi paversti Rusiją viso pasaulio krikščionybės centru. Šios idėjos akligatviu tapo tai, kad vadinama Pirmoji Roma nežlugo, o Antroji Roma ne taip jau ir skuba visiškai atsiduoti Trečiajai. Tad „trečiajai“ tenka kariauti prieš „pirmąją“ ir šis karas nėra nei lengvas, nei sėkmingas. Kitaip sakant Rusijos „rytai“ priešinasi Europos „vakarams“. Su Trečiosios Romos idėja gimusi Rusijos, kaip eurazijinės ir visiškai unikalios civilizacijos, idėja taip pat nėra laimingas bilietas. Rusija nėra jau tokia unikali ir nėra už tai kažkaip ypatingai vertinama. Tie „vakarai“ kažkaip patrauklesni...

Rusija, kaip didžiausia slavų valstybė, atstovaujanti didžiausią slavų tautą bando vykdyti visų slavų “gynimo ir saugojimo” misiją. Esminis doktrinos realizavimo būdas - suteikti Vidurio ir Rytų Europos tautoms "teisingas" (etnografines) sienas. Daugeliu atveju tai reiškia geografinį sienų nukėlimą į Vakarus. Bėda ta, kad slavų valstybės nėra linkę „suktis į Rytus“.

Ypatinga rusiškosios laimės problema yra šalies modernizavimas. Pastarasis procesas galiausiai reiškia Rusijos vesternizaciją, tad karas su „vakarais“ reiškia savotišką civilizacinį atsilikimą. Petro I europinis projektas taip ir sustojo pusiaukelėje, sostinė iš Peterburgo grįžo į Maskvą, modernizacija po Šaltojo karo taip pat užgeso... Dėl daugelio priežasčių, kurias vertėtų atskirai aptarti kituose tekstuose.

Putino režimas per du dešimtmečius Rusijos laimės strategijos taip ir nesukūrė. Atrodo, kad ji vykdo ne savo, o jau neegzistuojančios SSSR politiką, vis dar tikėdama, kad vadovėlinis internacionalizmas ir amžinos Sovietų įtakos zonos tebeegzistuoja. Demografija ir biologija tačiau, veikia ne Rusijos naudai – dauguma Vidurinės Azijos gyventojų gimė arba tapo pilnamečiais jau nebe SSSR laikais, jiems Rusija nėra jokia politinė nostalgija, dauguma Rusijos slaviškų “sesių” informacijos laisvės dėka įsitikino, kad yra kur kas geresnių alternatyvų Maskvos valdžiai.

Dar viena geografinė keistenybė. Geopolitikos autoritetai sumanė, kad Euraziją nuo Europos skiria nematoma klimatinė “siena”, kuri atmosfera eina maždaug buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Maskvos kunigaikštystės 1771 m. siena. Tai štai kodėl Lietuva niekad nebus Rusija, o niekada nesijaus komfortabiliai Lietuvoje. Ir nieko tad čia nuostabaus, kad ilgiausias karas Lietuvos istorijoje vyko vis kažkur ties ta linija.

Tačiau dėl to paties nelaimingo nuo Petro laikų likusio mąstymo geografinėmis kategorijomis Rusijai tenka pripažinti, kad kliūtis į Vakarus yra Vidurio Europa.

Koks gi būtų šios enciklopedijos epilogas, ko nesuprato laimingos Rusijos kūrėjai XIX amžiaus pabaigoje? Pradžioje yra svajonė. Paskui ji virsta mesiansitine idėja, vėliau „nacionaliniu interesu, galiausiai, virsta politika. Rusijos svajonės, idėjos ir politika... prasilenkia. Taip buvo, beje visada, nuo tų metų, kaip Maskva ėmė tapti Rusijos centru ir jokiam Peterburgui tų teisių neatidavė.

Egidijus Vareikis



Jums taip pat gali patikti
slide0001_image001_1607332881-bc8cfc7ce0b3a8c493d070456b017fd9.jpg
Propoganda
Naujiena
SSSR žlugimas – turėjo būti kitaip…
Sovietų valstybė, atsiradusi po Pirmojo pasaulinio karo, nuo...
vladimir_putin_1579507676-789e9b77e3a2ba00898ad5fc00f9a5d5.jpg
Putino Rusija 2020. Dabarties pamokos ir...
2020-01-03
Apie Rusiją kalbama ir rašoma išties daug – apie jos vadovo...
tevynes-sajungos-lietuvos-krikscioniu-demokratu-frakcijos-posedis-5cb591b162c0c_1579273411-4859071a2d67e7fb866e27e7b169e952.jpg
Politika
Nuostabioji ateities Rusija: svajonė, ar...
2020-01-08
2019 metų gruodį Europos parlamente buvo sukurta neformali „Europinės Rusijos...