Rusijos žaidimai tarp ambicijų ir galimybių
Rusijos žaidimai tarp ambicijų ir galimybių

Ruduo posovietinėje erdvėje buvo karštas, ir kalba čia ne apie orą. Baltarusijoje nuo vasaros netyla protestai, kilę po gana akivaizdžiai suklastotų prezidento rinkimų rezultatų paskelbimo. Nauja revoliucija nutyko ir Kirgizijoje, kur rinkimų į parlamentą rezultatai buvo anuliuoti, o valstybės vadovas atsistatydino. Nerami politinė padėtis yra Sakartvele – irgi po rinkimų. Opozicinės jėgos grasina boikotuoti naujai išrinkto parlamento darbą, atsisakant savo laimėtų mandatų, nes įtaria valdančiąją partiją rezultatų klastojimu.

Galiausiai, vienu reikšmingiausių įvykių tapo ir užšaldyto Kalnų Karabacho konflikto atsinaujinimas. Jį nors ir nelengvai, bet užtikrintai laimėjo Azerbaidžanas. Armėnija nuo sutriuškinimo išgelbėjo dabar pasirašytas susitarimas dėl paliaubų. Tiesa, daug kas Jerevane įvertino šį susitarimą kaip išdavystę. Armėnijos sostinėje kilo masinės protesto akcijos, buvo nusiaubtas šalies parlamento pastatas.

O ką gi visoje šioje situacijoje daro Rusija? Klausimas nėra atsitiktinis, nes būtent Maskva pretenduoja į lyderystę posovietiniame regione. Ji mato buvusias sovietines respublikas kaip savo ypatingų interesų zoną bei mano, kad turi teisę kištis į jų vidaus reikalus. Kita vertus, panašu, kad visame šiame kontekste Rusija buvo ne toks pastebimas žaidėjas, kaip galima būtų tikėtis.

Delsimas Baltarusijoje - strateginis?

Aktyviausiai Maskva įsijungė į Baltarusijos reikalus, nors ir čia, neatrodo, kad Kremlius skubėjo. Po to, kai Minske bei kituose šalies miestuose kilo masinės protesto akcijos, Rusija kurį laiką vengė aiškiai išsakyti savo poziciją. Buvo pastebimas net vadinamosios Kremliaus propagandos pasimetimas – matyt, dėl tos priežasties, kad ji negavo aiškaus valdžios signalo, ką reikia palaikyti – ar „amžiną“ prezidentą Aleksandrą Lukašenką, ar kaip tik protestuotojus.

Šiuo atveju Maskva greičiausiai tikslingai laukė. Nemažai kalbama apie tai, jog A. Lukašenka iš tikrųjų nepatinka Rusijos vadovui Vladimirui Putinui. Nežiūrint į tai, kad Baltarusija aktyviai įvardijama kaip artimiausia Rusijos sąjungininkė ir partnerė, šios šalies vadovas visada pasižymėdavo apsukrumu. Galima prisiminti nemažai santykių tarp Maskvos ir Minsko atšalimo epizodų, kai tas pats A. Lukašenka faktiškai šantažavo Rusiją grasindamas persiorientuoti į Vakarus. Įdomiausia, kad tokio pobūdžio šantažas suveikdavo, nors akivaizdu, kad Vakaruose A. Lukašenkos niekas nelaukė.

Galiausiai, rugsėjo pradžioje Kremlius pagaliau oficialiai palaikė Baltarusijos prezidentą. Į Minską atskubėjo Rusijos ministras pirmininkas Michailas Mišustinas. Susitikimo su juo metu A. Lukašenka papasakojo absurdišką istoriją apie Baltarusijos specialiųjų tarnybų neva perimtą pokalbį tarp Varšuvos ir Berlyno. Šiame pokalbyje, kaip teigė Baltarusijos prezidentai, amerikiečiai prisipažino, jog jie surežisavo Rusijos opozicinių jėgų atstovo Aleksejaus Navalno apnuodijimą, siekiant nukreipti Rusijos dėmesį nuo įvykių Baltarusijoje. Sunku pasakyti, ar kas nors iš tikrųjų įtikėjo šia istorija (buvo net paviešintas ir pats „įrašas“), bet ji vienaip arba kitaip tapo politinio diskurso dalimi.   

Vėliau ir pats A. Lukašenko nuvažiavo į Maskvą ir susitiko su V. Putinu. Taip buvo įtvirtintas Maskvos palaikymas. Dabar kalbama, jog Maskva planuoja laipsniškai pati nustumti autoritarinį Baltarusijos vadovą iš valdžios. Ar tikrai planas yra toks – parodys laikas.

Laimėjo ar pralaimėjo?

Maskva gana ilgą laiką buvo pasyvi ir naujai įkaitusio Kalnų Karabacho konflikto kontekste. Rusija vangiai ragino kariaujančias puses nutraukti ugnį ir sėsti prie derybų stalo. Ypač silpnai Maskva atrodė Turkijos fone, kuri aktyviai palaikė šiame konflikte savo artimą sąjungininką Azerbaidžaną. Žinoma, būtina paminėti, jog galiausiai Rusija tapo tuo tarpininku, kuris padėjo šiam momentui sustabdyti konfliktą. Paliaubos tarp Armėnijos ir Azerbaidžano buvo pasirašytos tarpininkaujant Maskvai. Pagal sutartį, Rusija dabar įveda į konflikto zoną savo taikdarius, kas irgi gali būti vertinama kaip Kremliaus laimėjimas.

Apskritai, kas visame šiame kontekste laimėjo, o kas pralaimėjo – lieka iki galo neaišku. Galima sakyti, jog akivaizdų pralaimėjimą patyrė Armėnija, kuri, beje, vertinama kaip Rusijos sąjungininkė ir atrama regione. Nepripažinta Kalnų Karabacho respublika, kuri faktiškai yra kontroliuojama Jerevano, prarado dalį teritorijos, įskaitant strategiškai svarbų miestą Šušą. Be to, pagal susitarimą, Armėnija privalo grąžinti Azerbaidžanui didžiąją dalį kitų jos per 1992-1994 metų konfliktą okupuotų teritorijų.

Azerbaidžane žmonės šventė pergalę, bet ir čia atsiras tų, kurie mano, jog Bakų liko apgautas. Faktiškai, Azerbaidžanas buvo priartėjęs prie tikslo grąžinti sau visą Kalnų Karabachą ir kitas okupuotas teritorijas. Panašu, kad Kalnų Karabacho kovotojai ir juos palaikanti Armėnijos kariuomenė neturėjo galimybių atsilaikyti prieš Azerbaidžano pajėgas, jau priartėjusias prie nepripažintos respublikos sostinės Stepanakerto. Iš esmės tai patvirtino ir Armėnijos ministras pirmininkas Nikola Pašinianas, kuris pareiškė, jog siekti paliaubų jo prašė kariuomenės atstovai. Tokioje situacijoje pasirašytas susitarimas gali būti vertinamas Azerbaidžane kaip sustojimas pusiaukelėje – pergalė, kuri buvo paleista iš rankų.

Didžiausi ginčai kyla dėl to, ką šiame konflikte pasiekė Rusija? Nuomonės išsiskiria – vieni mano, kad tik Maskva dabartinėje situacijoje ir laimėjo, kiti – kad jį patyrė triuškinamą geopolitinį pralaimėjimą. Apžvelkime abi pozicijas.

Tie, kas mano, jog Kremlius šioje situacijoje laimėjo, akcentuoja, kad dabartinis susitarimas faktiškai laidoja Armėnijos ministro pirmininko N. Pašiniano politinę ateitį. Pažymima, kad minėtas politikas atėjo į valdžią per spalvotąją revoliuciją 2018 metų pavasarį, kuri išstūmė iš valdžios Maskvai labiau palankius politikus. Ypatingai akcentuojama ir tai, kad Rusija dabar stiprina savo karinę įtaką regione – per taikos palaikymo pajėgas. Nepamirškime, kad savo laiku įvykiai Sakartvele pademonstravo, kaip Maskva geba panaudoti vadinamuosius taikdarius savo tikslams bei interesams. Be to, grįžtant prie aktualios situacijos, taikdarės statusas imponuoja pačiai Maskvai.

Tie, kas teigia, jog Kremlius iš tikrųjų pralaimėjo, akcentuoja kitus dalykus. Pirmiausiai, jie neigia argumentą, kad Maskva leido Azerbaidžanui pulti Kalnų Karabachą, siekdama taip atkeršyti N. Pašinianui. Dabartinis Armėnijos ministras pirmininkas nedarė didesnių žingsnių, kad jo šalis nutoltų nuo Rusijos. Dabar gi armėnai yra nusivylę Maskva ir tuo, kad ji nesuteikė realios karinės pagalbos. Kyla klausimas, ar ne pernelyg didelė kaina būtų už ne visai patinkančio politiko pašalinimą?

Akcentuojami ir dar kai kurie dalykai – pavyzdžiui, tai, kad Rusijos gamybos ginkluote aprūpinta Armėnijos kariuomenė pasirodė esanti bejėgė prieš moderniausias karines technologijas (Azerbaidžanas aktyviai naudojo Turkijos ir Izraelio gamybos bepiločius orlaivius ne tik žvalgybai, bet ir priešo karinės technikos bei gyvosios jėgos naikinimui).

Dar vienas aspektas – tai, jog kol Maskva tylėjo ar vengė aiškiau apibrėžti savo poziciją, Turkija pareiškė aiškias pretenzijas į lyderystę regione. Baku matė ir jautė akivaizdų Ankaros palaikymą, kas, ko gero, irgi stiprino Azerbaidžano ryžta veikti. Taigi, Maskvos pasiekimai nėra tokie vienareikšmiai.

 Išvados

Maskvos delsimas tiek Baltarusijos atveju, tiek Kalnų Karabacho atsinaujinusio konflikto atveju gali atrodyti kaip strateginis sprendimas. Kalbant apie įvykius Baltarusijoje – greičiausiai taip ir buvo. Kremlius tiesiog laukė, stebėdamas į kurią pusę pakryps reikalai – ar protestai nušluos A. Lukašenką ir jo režimą, ar diktatorius atsilaikys, panaudodamas represines priemones. Kai paaiškėjo, jog Baltarusijos vadovas turi pakankamą jėgos struktūrų resursą ir neplanuoja trauktis – jam pagaliau buvo suteiktas aiškus Maskvos palaikymas.

Kalnų Karabacho atveju delsimas irgi gali atrodyti strateginiu žingsniu, bet tada tenka pripažinti ir tai, jog šis žingsnis buvo palankus Azerbaidžanui, o ne Rusijos sąjungininkei – Armėnijai. Vėlgi, galima svarstyti, ar Kremlius nenorėjo veltis į potencialų konfliktą su Turkiją, ar tiesiog neturėjo resursu aktyviam dalyvavimui bei įsitraukimui. Bet kuriuo atveju, tai pirmiausiai demonstruoja Maskvos silpnumą.

Panašu, kad Rusija tiesiog jau nespėja žaisti visais įmanomais frontais. Vienaip arba kitaip jai tenka gyventi su jos pačios sukurta Donbaso separatizmo problemą (politinis ir finansinis separatistų palaikymas). Nepamirškime ir įsitraukimo į Sirijos konfliktą. Prie to prisideda dabartinės Baltarusijos dilema, kur diktatorius A. Lukašenka prarado daugumos gyventojų palaikymą. Maskvos resursai senka ir dėl Vakarų pasaulio taikomų sankcijų. Dėl pastarųjų Kremlius, vėlgi, gali kaltinti tik pats save. Todėl visą tai, kas iš šalies gal ir atrodo kaip strateginis delsimas, sumanus politinis žaidimas, netikėtas V. Putino ėjimas, kuriuo jis ir vėl „visus apluošė“, paprasčiau (ir šio straipsnio autoriaus nuomone – tiksliau) galima paaiškinti tuo, jog Rusijos geopolitines ambicijas iš tikrųjų riboja jos realios galimybės.

Viktor Denisenko


Jums taip pat gali patikti
karabach-scanpix_1604046672-9a04d5460c24c7c07cd3117a128bdb76.jpg
Visuomene
Naujiena
Karabachas? Naujas Rusijos – Turkijos karas
Tai, kas vyksta regione, pasaulyje žinomame dažniausiai surusintu Kalnų...
vladimir_putin_1579507676-789e9b77e3a2ba00898ad5fc00f9a5d5.jpg
Putino Rusija 2020. Dabarties pamokos ir...
2020-01-03
Apie Rusiją kalbama ir rašoma išties daug – apie jos vadovo...
tevynes-sajungos-lietuvos-krikscioniu-demokratu-frakcijos-posedis-5cb591b162c0c_1579273411-4859071a2d67e7fb866e27e7b169e952.jpg
Politika
Nuostabioji ateities Rusija: svajonė, ar...
2020-01-08
2019 metų gruodį Europos parlamente buvo sukurta neformali „Europinės Rusijos...
lietuvos-latvijos-estijos-europos-sajungos-veliavos_1605868882-e5469a156dd167bd49208576aef62c82.jpg
Propoganda
Naujiena
Europos realistai baltai
Pradėti turbūt tinkama iš toliau. Praėjusių metų gruodį Rusijos prezidentui...