Rusai puola
Rusai puola

Yra tokių, kurie sako, jog posakis „rusai puola“ virto politikos metafora. Vieniems tai frazė pateisinanti politines pastangas ir išlaidas gynybai, kitiems – pašaipi replika į ne visada pateisinamus ir nesuprantamus politinius sprendimus. Yra dar ir treti, kurie sako, kad iš viso niekas nebepuola, karo nebus – nebe tie laikai. Tokių buvo dar Senovės Egipte ir visose kitose epochose, nors karo ne(be)buvimas nepasiteisino, tokių vis atsiranda ir atsiranda.

Kaip ten bebūtų, ne kas kitas, kaip rusų valstybė, kokiu vardu ji besivadintų, Maskolija, imperija ar sąjunga - pastaraisiais šimtmečiais buvo didžiausia grėsmė ne tik Lietuvos, bet ir viso regiono saugumui. Nuo caro Petro laikų, kai anasai ėmėsi kirsti langą į Europą (užuot mandagiai įėjęs pro duris), Rusija tapo neišsprendžiama Europos politikos problema. Ir tikrai puolė ne kartą Rusų kariauna buvo pasiekusi net Paryžių, nekalbant jau apie Berlyną kur užsibuvo pusę šimtmečio.

Rusijos galia visada buvo pilna paradoksų. Nuo kunigaikštysčių iki supervalstybės, iki dabartinės keistos būsenos, kurią politologai vadina Nigerija su branduoliniu ginklu. Tad ar XXI amžiui įsibėgėjus rusai vis dar puola? O gal vėl puola?

Trumpas atsakymas labai paprastas – puola. Ir puls. Nes jeigu nepuls, tai jau nebus ta Rusija, kuri politikoje reiškia ne šiaip sau valstybės pavadinimą. Tai yra chrestomatinis politinis reiškinys, būti agresyviai yra tiesiog jos prigimtyje. Nepuolanti Rusija, tai tipinga vadinamo Trečiojo pasaulio valstybė, žaliavų pardavėja. Ir ne ką daugiau. Galima sakyti, kad tai primityvu ir senamadiška, tačiau niekas netrukdo net kažkokioms politikos senmergėms pasiekti profesinių aukštumų.

Taigi. Kaip ji mus puola čia ir dabar.

Oficialioje savo saugumo poreikių retorikoje Rusija išties senamadiška. Iš esmės todėl, kad siekia grįžti į praeitį, į „senos-gerus“ supervalstybės laikus, į tą pasaulį, kurį aprašas iš politikos suvestinių pereina į istorijos vadovėlius. Vadinamoji Rusijos Federacijos nacionalinio saugumo strategija teigia (panašiai kaip SSSR laikais), kad svarbiausia grėsmė jos saugumui yra JAV ir NATO. Taigi, NATO ir SSSR silpninimas visomis įmanomomis priemonėmis (ne tik fizinėmis, bet ir informacinėmis, propagandinėmis...) yra tos saugumo politikos uždavinys. Esminis skirtumas yra tas, kad prieš pusė amžiaus SSSR turėjo vilties laimėti Trečiąjį pasaulinį karą ir to neslėpė. Dabar Trečiojo pasaulinio pergalės vilčių nesimato, bet mažus karus dėl mažų (viskas santykinai) dalykų rusai tikrai gali laimėti. Ypač kai su jiems labiau pasiduoda nei priešinasi. Tai vadinama geopolitine kleptomanija – silpnesnių kaimynų silpnesnės vietos viena po kitos atsiduria rusų kišenėje.

Rusijos geopolitinė kleptomanija nėra vien liga. Sukelti nesaugumo jausmą kaimyninėse šalyse yra viena iš Rusijos geopolitikos priemonių. Ypač turint galvoje prieš keliasdešimt metų nuskambėjusį NATO teiginį, kad NATO priima tik saugias šalis, o ne tas, kurias reikia dar papildomai ginti. Tad nereikia turėti iliuzijų - nei Krymo nei Donbaso Rusija neatiduos mainais į kažką, tai nėra mainų objektas, o tiesiog Rusijos nuosavybė. Jei buvo galima kažką užkariauti prieš kelis šimtus metų, klausimas, kodėl negalima dabar?

Suprantama, kad šiandien Rusija norėtų vėl dominuoti Rytų ir Vidurio Europoje, tačiau to negali padaryti ne vien politiškai, bet ir dėl techninio silpnumo. Karinė sąjunga su kai kuriomis buvusiomis SSSR respublikomis neprilygsta buvusio Varšuvos pakto jėgai, sąjunga veikiau leidimas Rusijai veikti savo interesais, jei to „labai“ reikia. Neseniai praūžusiame Karabacho kare nepasiteisino žlugo svarbiausias armėnų argumentas: „Rusija mums padės

Rusija priversta rodyti jėgą, nes kitaip ji nebus Rusija ir čia yra dar viena jos dilema – būti taikinga ji tiesiog negali, bus Maskvos kunigaikštystė, keis visą geopolitiką. Kažkada Zbigniewas Brzezinskis sakė, kad po Šaltojo karo Rusija palaipsniui grįžta į savo normalią (kunigaikštystės) būklę, tai geras procesas, bet nereiki jo skubinti, nes Rusija kaip tik nenori būti ta normali.

Kokios gi Rusijos galimybės būti didžiąja valstybe ir kodėl jai taip lengvai nepavyksta. Kokios Rusijos stipriosios ir silpnosios pusės?

Technologijos.

Rusijos modernizacija vyksta, karinėje srityje taip pat. Yra žinių apie vadinamą hipersoninį ginklą „naujos kartos“ kovos lėktuvus. Tačiau pasauliniame kontekste, karybos kokybiniame virsme ta modernizacija nėra jau tokia įspūdinga. Karinės galios stiprinimas orientuotas ne į gynybą, o veikiau į galios projekciją specifiniame Rusijos kontekste reikalauja autoritarinės valdžios.

Kiek bekalbėtume apie NATO šalių pasiruošimo stoką (o kalbos ne iš piršto laužtos) technologinio pranašumo prieš NATO ginkluotąsias pajėgas Rusija neturi. Tą iš dalies parodė ir minėtas Karabacho karas, kuriame armėnai kariavo „rusiškai“, o azerbaidžaniečiai – „turkiškai“, armėnai kariavo vakar dienos karą, azerbaidžianiečiai – rytdienos. Kokybės trūkumą kompensuoti kiekybe ne taip paprasta, o kai kuriose karybos grandyse netgi neįmanoma. Todėl vadinamas konvencinis karas prieš NATO šiandien sunkiai įsivaizduojamas. Reikia labai „netekti proto“, kad jį pradėti. Nors, kaip čia pasakius... Rusijos kariniai mokymai ir visa minėta galios projekcija byloja, kad karas Vidurio Europoje yra įmanomas. Putinas pergyvena ne dėl to, kad žlugo komunizmas, pergyvena, kad žlugo Sovietų Sąjunga kaip geografija. SSSR buvo Rusija su apsaugine zona, Rusija su kailiniais. Dabar ji savotiškai „nuoga“, ir tas nuogumas žinia, labai jai nemielas.

Prieš kelis dešimtmečius geopolitinės ekspansijos formulė buvo tokia – pradžioje jėga, paskui politika. Dabar ji kitokia – pradžioje politika, paskui jėga. Rusija, būdama silpna, ne stiprėja pati, o silpnina oponentą. O tai ir yra esminis Rusijos puolimas šiandien. Tai kur kas efektyvesnis nekonvencinis Rusijos ginklas, taikantis į silpnąsias NATO ir visos Vakarų bendrijos vietas. Rusija siekia pranašumo tose srityse, kurios technologinio pranašumo nereikalauja.

Geopolitinis chuliganizmas.

Bene pirmoje vietoje yra Euro-atlantinės bendrijos vienybės silpninimas. Čia iš tikro rusai puola, išnaudodami kiekvieną galimybę kelti suirutę ir nepasitikėjimą tarp Vakarų valstybių. Savais tikslais išnaudojami ir vokiečiai, ir vengrai, savais Graikija ir Kipras. Neseniai praūžęs šnipinėjimo skandalas kerta per pasitikėjimą italais ar bulgarais ir tai nedidelės rusų puolimo pergalės. Rusai supranta, kad sunku tikėtis, jog NATO neteks vienos ar kitos šalies, bet nepasitikėjimu galima silpninti viso aljanso patikimumą. Tuo pat metu provokuojami konfliktai tuose pasaulio vietose, dėl kurių NATO šalims savaip „skauda galvą“, tegu sau sprendžia, kuo daugiau NATO klimpsta kur nors Afrikoje ar Azijoje, rusams geriau. Rusija šiandien negali eksportuoti „visos politikos“, kaip kažkada darė su Angola ar Etiopija, bet samdinius eksportuoti sugeba.

Rusijos kibernetinis chuliganizmas tapo toks įprastas, kad juo nebesistebima ir nebeprotestuojama, tiesiog ieškoma būdų kaip padaryti, kad rusų puolimas šioje srityje būtų mažiau nuostolingas. Tačiau čia rusai neturėtų labai džiaugtis – kibernetinio saugumo užtikrinimui geriausiai tinka bendri sprendimai, tad kibernetinis saugumas veikiau konsoliduoja nei skaldo Vakarų bendruomenę. Rusai nenori laimėti rinkimų vakaruose, bet sukelti nepasitikėjimą rinkimų eiga - didelis laimėjimas.

Bene sėkmingiausias Rusijos puolimas vyksta informacijos (ar dezinformacijos) srityje. Prieš kelis dešimtmečius Vakarai entuziastingai kūrė visokias „reporterių be sienų“ schemas, tikėdamiesi, kad tiesa iš demokratinio pasaulio pakeis autoritarinių šalių žmonių mąstyseną. Gavosi beveik atvirkščiai. Rusija uždarinėja visus tuos reporterių be sienų kanalus, o jos pačios melagienų kanalai, registruoti respektabilioje Vakarų valstybėse yra... teisiškai neliečiami. Tapome savo pačių skelbiamos informacijos laisvės aukomis. Nežinau ar kas pasikeis po pandemijos, bet savo iš savo darbinių kelionių patirties žinau, kad nė vienas padoresnis viešbutis, nė vienas kabelinės televizijos programų paketas neapseina be rusiškų (o dar ir kiniškų) melagienų kanalo.

Tad kas mums belieka.

Lengviausias kelias yra įtikinti save, kad rusai nepuola. Jų kariškių NATO šalyse nėra (formaliai nėra net ir Donbase). Variantas, pripažinkime, pigus, bet rizikingas. Mūsų kariuomenės vis dar ruošiamos taikai. Jas reikia ruošti karui.

Galima ir labai reiktų neleisti rusams įsitvirtinti tokiose „pilkose zonose“, kaip Ukraina. Dabar mes iš esmės verčiame ukrainiečius mus ginti, nors iš tikro turėtume ginti Ukrainą. Beje, ir Baltarusiją, kuri (bent jau karinėje srityje) iš Rusijos niekad taip ir neišėjo.

Turime mažiau stebėtis Rusijos minkštosios galios gebėjimais ir stiprinti savąją. Vidurio Europai reikia, kad dėl jos likimo „skaudėtų“ ne tik pačioms Vidurio Europos šalims, bet visam aljansui. Briuselyje vis girdžiu sakant, kad Putinas turi žinoti, kokie stiprūs ir vieningi mes esame. Putinas žino, žino, kad nesame nei taip jau labai stiprūs ir dažnai labai nevieningi.

2001 metų rugsėjo 11 dieną islamo teroristai užgrobė tris keleivinius NATO šalies lėktuvus. NATO įvertino tai, kaip aljanso užpuolimą ir aktyvavo tą viską lemiantį Penktąjį straipsnį. Dabar gi Rusijos parankiniai pagrobė kitos NATO šalies keleivinį lėktuvą. Pagal precedento teisę turėtume skelbti karą, nes situacija analogiška. Ar ne? Rusai puola…

Egidijus Vareikis



Jums taip pat gali patikti