(Ne)simpatiškojo Brežnevo priminimas
(Ne)simpatiškojo Brežnevo priminimas

Kompiuterio atmintis apie pasaulio įvykius priminė, kad 1982 metų lapkričio 10 dieną mirė toks Leonidas Brežnevas, buvęs sovietinės kompartijos ir visos SSSR vadovas.

Keisti prisiminimai apie tą laiką. Sunkūs ligoniai dažniausiai miršta be daugybės liudininkų. Leonidas Brežnevas – reta išimtis, visas pasaulis matė jį vos kelios dienos prieš mirtį: kažkokia beveik nejudanti SSSR lyderio figūra stovėjo virš Lenino mumijos mauzoliejaus ir sveikino sovietinę liaudį su dar vienomis spalio perversmo metinėmis.

Mano kartos žmonėms tuomet atrodė, kad Brežnevas tapo kažkokiu amžinu – visiškai nepagydomu ir niekaip nenumarinamu. Panašus į tą sistemą, kurią atstovavo – visai išsisėmusią, demoralizuotą, nepaslankią, tačiau vis dar vaizduojančią supervalstybę ir grasinančią pasauliui branduoliniu ginklu.

Minėtosios epochos dviveidiškumas tapo vadovėline iliustracija. Tuometinė SSSR buvo ekonomiškai atsilikusi, tačiau grėsminga savo karinėmis ir politinėmis avantiūromis, valstybė bandanti pajungti Afganistaną, bet nebedrįstanti „nuraminti“ Lenkijos, organizuojanti olimpines žaidynes ir visiškai nesugebanti sukurti kiek padoresnės ekonominės gerovės savo žmonėms.

Gimęs ir augęs Ukrainoje, pase (sakoma) turėjo įrašą esąs ukrainietis, nors kituose dokumentuose buvo apibūdinamas, kaip rusas, ekonominių migrantų iš Rusijos, sūnus. Toks Ukrainos rusinimo, vykdyto dar nuo carizmo laikų, produktas. Ukrainietis turėjo būti veikiau geografinė nei etninė kilmė...

Nesovietinių biografų nuomone – tipinė ambicinga vidutinybė, visiems tinkanti kaip geriausias kompromisas, neinanti ten, kur rizikinga, bet sumaniai skinanti pergalės vaisius. Neherojiška, bet įspūdinga karjera „partinėje linijoje“, ne itin herojiška karjera kare, galiausiai perversmas 1964 metais, perversmas, kurio metu Brežnevas pasirinktas neva kaip laikinas vadovas iki to laiko, kai atsiras geresnis... O jis turėjo 114 apdovanojimų - medalių bei ordinų – daugiau nei Stalinas ir Chruščiovas kartu paėmus.

Brežnevo politinis palikimas apžvalgininkų bei istorikų vertinamas neigiamai. Brežnevas nebuvo tokia tvirta ranka kaip Stalinas, jis neturėjo išminties, jis sugebėdavo balansuoti, tačiau galiausiai neturėjo ir draugų. Stagnacija – dažniausiai vartojamas terminas ekonominiam gyvenimui apibūdinti. Neostalinistinis asmenybės kultas atsirado kaip oficialus garbinimas, nes iš tikro gerbti taip ir nebuvo už ką. Pomirtinis Brežnevo atminties įmažinimas greitai virto pastangomis ištrinti jį iš istorijos. Bet, žinia, ištrinti ne taip lengva, nes ta Sovietinės valstybės istorija nebuvo jau tokia ilga.

Tiems, kuriems gaila Sovietų Sąjungos, tai ne todėl, kad gaila Brežnevo. Dabartinis Rusijos valdovas Putinas, primindamas, kad buvusios valstybės mirtis prilygintina geopolitinei katastrofai, turi galvoje veikiau Stalino, o ne Brežnevo valstybę.

Tačiau neapsirikime. Brežnevo valdymas siejamas su keliais stereotipais, kurie savotiškai daro jį stabilumo ir net politinio jaukumo simboliu. Atrodo, kad sovietų valstybės lyderiai buvo tik blogi ir blogesni, tad Brežnevas gal net prie gerųjų.

Prieš gerą penketą metų atliktos apklausos leidžia daryti išvadą, kad tie, kurie manė, kad Sovietų valstybės jėga yra „tvirta, terorą sėjanti, ranka“, savo idealu renkasi Staliną. Kad reikia ramaus darbo ir minimalių pragyvenimo galimybių („kad tik karo nebūtų“), renkasi Brežnevą. O jei paklaustumėte kodėl, atsakymas aiškus – o ar buvo kas geriau – avantiūristas Volodia, ekscentriškas Nikita, du pobrėžneviniai senukai, Michailas, sugriovęs valstybę, girtuoklis Jelcinas ar...? Putinas dar nėra tas, kuris buvo.

Brežnevo laikais karo nebuvo... ar tikrai? Buvo Prahos Pavasario malšinimas, buvo Afganistanas, kaip tik leidęs ne vienam jaunuoliui pažinti, kad karas yra visai ne tai, ką rodė filmuose. Buvo šalies militarizacija su kosminėmis ambicijomis. Brežnevinė šalis buvo paruošta ne taikai su pasauliu, buvo tiesiog paruošta karui. Ir to karo, galiausiai, nebuvo ne todėl, kad jo nenorėjo Brežnevas, nebuvo veikiau dėl to, kad kariauti jam neleido amerikiečiai, ar pasiūlė kariauti taip, kaip rusai nebepajėgė. Buvotas didysis karas – Šaltasis,  - kurį sovietai galiausiai ir pralaimėjo. Ekonomika nebetempė, valia užgeso. Gal todėl, kad ruošėsi karštajam karui. Galiausiai gavo Šaltojo pokarį, vadinamą postkomunistine transformacija... Ir tai vėl gi – Brežnevo epochos kaltė. Tad kuris gi iš tikro sugriovė Sovietų Sąjungą? Brežnevas ją nualino, Gorbačiovui beliko stebėti pabaigą. Bandymai gaivinti šią politinę dvėseliena baigėsi tuo, ką turime šiandien.

Vakarų politiniai mąstytojai epochą vertino nevienareikšmiškai ir dažniausiai... klaidingai. Kaip rašė George Friedman, 1980 metų olimpiados metu tik beprotis galėjo pašnabždėti, kad po geros dešimties metų šalis-organizatorė bejėgiškai žlugs. Buvo toks rusų disidentas Andrey Amalrik, teigęs, kad SSSR ilgai netrauks ir orveliškų 1984 -jų nepasieks, tačiau tuomet Amalriko daugelis nedrįso net cituoti.

Mane, stropiai besiklausantį įvairių radijo „balsų“ stebino vadinamųjų sovietologų naivumas. Jie taip stropia studijuodavo penkmečio planus ir ekonomikos raidos rodiklius, regis, nežinodami, kokia „iš piršto laužta“ buvo Sovietinė statistika. Sovietologai nenumatė svarbiausių dalykų, kuriems iš esmės ir buvo pašaukti. Nenumatė SSSR griūties, nenumatė Lenkijos „Solidarumo“ ir Jono Pauliaus II svarbos politikoje... 

Girdėjau gandus iš vieno universiteto dėstytojo, besigiriančio ryšiais su KGB, kad tose struktūrose devinto dešimtmečio pradžioje vyko etatų mažinimas, neva, saugumas nebeturi darbo, nėra pasipriešinimo. Jei taip tai smagiai apsiriko...

Ar Brežnevo laikai kiek nors svarbūs šiandien?

Portalo „The Globalist“ redaktorius Alexei Bayer savo neseniai publikuotame tekste sako, kad Putino dvidešimtmetyje yra daug paralelių su beveik dvi dešimtis metų trukusia Brežnevo era.

Vienas ir kitas keitė konstituciją. Brežnevui nereikėjo naikinti kadencijų skaičiaus, nes jų iš nebuvo. Reikėjo kurti „tarybinį žmogų“. Bet konstitucijos keitimas tikriausiai čia nieko negelbės, nes valdžios Rusijoje keičiasi ne pagal konstituciją.

Iš kiek viltingos ekonomikos abu sukūrė stagnaciją. Nė vienas nepasiryžo tikrai modernizacijai, abiejų viltys buvo kažkaip „išplaukti“ su beribiais gamtos resursas ir pigia darbo jėga.

Aštunto dešimtmečio pabaigoje sovietinis režimas sustiprino kovą su „kitaminčiais“ (jei jau tiesą sakyti, visi buvo kitaminčiai, tik šitie buvo drąsūs), dabar tą patį daro Putinas. Andropovas buvo šaltakraujiškas KGB bosas, Putinas yra dar ir ciniškas. Andropovas vis tik nedrįso nužudyti Solženicyno ar Sacharovo. Putinas leido „išnykti“ Nemcovui, leido atsirasti „novičiokui“, dar daug ką leido ir, galima numanyti, leis.

Brežnevo eroje žmogaus teisių slopinimas dar buvo slepiamas, dabartinėje Rusijoje niekas nieko nebeslepia. O ir kam, visi viską žino, bet gi vis tiek nieko nedaro prieš Rusiją. Ne todėl, kad nežino, todėl, kad nenori kažko ypatingo imtis. Nebent lengvų ir švelnių „taškinių“ sankcijų, vaizduojant, kad ...

Sovietų sąjunga rėmė teroristus, separatistus ir riaušininkus vakaruose, darė tai slėpdama. Putino Rusija vėlgi, tai daro atvirai. Net rinkimus reguliuoja. Ir visi tą žino, bet...

Bet... ne toks jau galingas tas Putinas. Koks Afganistanas būtų per didelis projektas. Tai, kas vyksta dabar nėra didžioji geopolitika, Tai veikiau geopolitinė kleptomanija... Brežnevas turėjo Europą iki Berlyno, Putinas praranda vis labiau, turi gal iki Minsko, gal jau ir to nebeturi. Pietų Kaukaze taip ir neišdrįso stoti į kurią nors pusę. Lukašenka, gal ir norėtų. Kaip kitados afganas Babrakas Karmalis, paprašyti draugiškos „pagalbos“, bet Putino karinė ir politinė sveikata jau nebe ta. Rusija vis labiau virsta iškaba, o ne turiniu.

Sovietų Sąjungą galiausiai sugriovė visai ne Vakarai ir net ne ekonomikos bėdos. Sugriovė totali demoralizacija, kuri šiandien grąsina ir Putino Rusijai. Ar gali Putiną išgelbėti JAV vidaus suirutė. Gal Brežnevas tikėjosi, kad jam padės nerami JAV situacija XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Nepadėjo. Dabar JAV prestižas taip pat sumenkęs... Žiūrėsime.

Rgidijus Vareikis



Jums taip pat gali patikti