Svajonė apie šiltąsias jūras
Svajonė apie šiltąsias jūras

Geopolitikos klasika Rusijai negailestinga. Geografija – Rusijos priešas: Rusija – tai tipinga „uždaryta“ sausumos valstybė, valdanti daug „tuščios“ ir neapgyvendintos teritorijos, neturinti gerų galimybių atsiverti pasauliui. Tad legendomis apipintas yra caro Petro mėginimas „pramušti“ langą į Europą, vedant Rusiją prie Baltijos jūros ir toliau link Atlanto. Šių legendų pasekmes jaučiame savo „kailiu“. Kitas legendų rinkinys, beje, dar senesnis, byloja apie tos slavų valstybės (kokiu vardu ji besivadintų) norą pasiekti vadinamas šiltąsias pietų jūras, gal net Indijos vandenyną. Tai būtų kur kas geresnis atsivėrimas, nei karas su europiečiais dėl Atlanto pakrantės.

Vadinamoji pietų dimensija ne iš piršto laužta. Rusijos (tada dar Rusios) valstybės kūrimas prasidėjo nuo žvilgsnio į pietus. Rusios krikštas X amžiaus pabaigoje ir visa ta krikščionybė į Rusios žemes atėjo iš Konstantinopolio, tad, matyt, svajonių pasaulis tuometiniams Rusios gyventojams ir buvo kažkur Pietuose. Istorikai sutaria, kad ilgus šimtmečius mūsų aptariamas regionas buvo nuošali Antrosios Romos įtakos provincija. Situacija pasikeitė, kai Maskvos kunigaikštystė įtikino save, kad ji yra Trečioji Roma su didinga geopolitine misija. Tuomet svajonės apie „langus“ į Europą ir „pietų jūras“ ir geografinė ekspansija tapo geopolitikos realybe.

Ekspansija tęsiasi jau daugiau kaip tris šimtmečius. Sėkmės būta, bet ji permaininga. „Peržengę“ Kaukazą, rusai „įstrigo“ Persijos šiaurėje. Azovo jūrą rusai pasiekė XVIII amžiaus pradžioje iš Osmanų „atsiėmę“ pirmuosius uostus. Karai dėl Juodosios jūros ženklino kelis Osmanų pralaimėjimus, bet būta ir „smūgių atgal“ - gėdingai pralaimėtas vadinamas Krymo karas.

Bene daugiausiai pasiekta, pabaigus Antrąjį pasaulinį. Sovietų kariauna žengė (tiesa, laikinai) į Iraną, Sovietų Sąjunga ir jos satelitai užvaldė didžiąją dalį Juodosios jūros pakrantės. Stalino strategai neslėpė vilčių kontroliuoti Bosforą, o per Jugoslavija bei Graikiją tiesiogiai pasiekti Viduržemio jūrą. Turkija ir Graikija buvo silpnos ir draskomos vidinių prieštaravimų, Jugoslavija pretendavo tapti vos ne „broliška respublika“.

Vis tik Maskvos viltys anuomet neišsipildė. Vakarų pasaulis suprato, kad šito negalima leisti. Graikai ir turkai buvo skubiai įtraukti į NATO (be jokių ilgų svarstymų apie žmogaus teises ir kažkokius NATO „standartus“), Jugoslavija, ne be Vakarų šalių pastangų išliko santykinai nepriklausoma. Turkijai ir Graikijai tiesiog nusišypsojo laimė būti NATO sudėtyje čia ir dabar. Tarptautinę laivybą per Bosforą iki šiol reguliuoja vadinamoji 1936 metų Montreux konvencija, apribojanti karo laivų plaukimą ir karinės technikos gabenimą.

Taigi, Šaltojo karo metais SSSR neabejotinai siekė būti Viduržemio jūroje. Tačiau vien plaukioti negali, jei nėra draugiškų uostų. O jų deficitas jautėsi. Iki 1961 metų SSSR turėjo laivyno bazę Vlore, Albanijoje, bet po kivirčo su Tirana buvo priversta ją apleisti. Aštuntajame dešimtmetyje iki tol draugiškas Maskvai Egipto prezidentas Sadatas pakeitė „orientaciją“, tapo JAV sąjungininku ir išvarė rusus iš šalies. Libijos diktatorius Kadafis pirko sovietinius ginklus ir pagal sutartį leido naudotis Libijos uostais, bet tik konflikto atveju. Postkolonijinė Afrika pradžioje rodė draugiškumą SSSR, bet tai netruko tiek ilgai, kiek Maskvai norėtųsi. Taigi Viduržemio jūros pakrantė nebuvo pakankamai svetinga. Rusų laivai jautėsi suspausti tarp Viduržemio jūros NATO valstybių, realiai čia šeimininkavo Šeštasis JAV laivynas.

Nesunku įsivaizduoti, kad SSSR žlugimas buvo skaudus išbandymas regione. 1993 metais dėl finansavimo ir politinės motyvacijos nutrauktas pastovus buvusios SSSR laivyno patruliavimas Viduržemio jūros vandenyse. Rusija išnyko kaip politinis žaidėjas.

Su Juodąja jūra taip pat blogai - dalis Juodosios jūros laivyno formaliai atiteko Ukrainai. Rumunija ir Bulgarija tapo NATO ir tai savaip pakeitė situaciją. Maskvai dar tik betrūko kad NATO taptų Ukraina ir Gruzija, tada jau visa Juodoji jūra tampa NATO jūra. Tik Abchazija tada liktų Rusijos pusėje, o tai jau labai blogai. Tad Rusijos strateginis uždavinys tapo to niekaip neleisti. Net ir nekvalifikuotas žvilgsnis į žemėlapį leis suprasti, kodėl Rusija ilgina savo kranto liniją, kurdama Abchazijos marionetinį režimą, o svarbiausia – aneksuoja Krymą. Kol Krymas yra Ukraina, būtent Ukraina yra jūrų valstybė, kai Krymas priklauso Rusijai, jūrų valstybe tampa Rusija. Taigi, karas dėl Krymo yra karas dėl to, kas šiame regione iš tikro yra jūrų valstybė. Ukrainai tapus nepriklausoma, ilgai vyko derybos dėl Sevastopolyje stovinčių buvusios SSSR karo laivų. Derybos baigėsi aneksija su visais laivais. Ir pati Ukraina turi būti arba Rusija, arba ji yra rimta kliūtis kelyje į tas „pietų jūras. Teisingai manoma, kad be Ukrainos Rusija yra viso labo kunigaikštystė.

Karinės pratybos Juodojoje jūroje, ne taip seniai „praskambėjęs“ incidentas tarp rusų ir britų laivų rodo, kad situacija išties rimta. Krymo klausimas gali tapti ne tik pripažinimo ir žemėlapių spalvinimo klausimu.

Kodėl Rusijai svarbu būti Sirijoje ir Libijoje? Aktyvus dalyvavimas Vidurio Rytų politikos procesuose Rusijai nėra koks nors noras pasiekti taiką. Tai veikiau žingsnis į didžiosios valstybės statusą ir žingsnis pietų jūrų link.

Sirijoje Rusija nori (ir dar gali!) tapti tuo svarbiausiu žaidėju, kokiu tapo Kalnų Karabache. Tiesa, resursai riboti, mažesni nei įsivaizduoja ir draugai, ir priešai, tačiau, net ribotus resursus rusai paremia savo fiziniu buvimu, ko tiesa sakant (gal net dėl tingumo) nenori Vakarų šalys. Po Arabų pavasario Vakarai taip ir nesuprato, kokio regiono jie nori, rusams gi visai nereikia suprasti, kai jie gali tiesiog būti. Rusija nėra demokratija ir visai nesiekia kokios nors demokratijos savo interesams realizuoti. Sirijos „projektas“ tai pirmas toks akivaizdus bandymas veikti užsienyje po SSSR žlugimo.

Sirija buvo paskutinis post-SSSR Rusijos „klientas“ regione. Kitos šalys greičiau nei Asado režimas rado naujus sąjungininkus ar „vyresniuosius brolius“. Dabar gi pats Rusijos grįžimas jau yra jos laimėjimas. Tartus uoste įrengta rusų karinė bazė nėra didelė bet strategiškai reikšminga. Ji sparčiai modernizuojama. Iš jos iki Libano ir Kipro – vienas žingsnis. 10-15 vienetų laivyno aišku, niekis lyginant su JAV VI laivynu bei NATO šalių pajėgomis. Tačiau tai jau yra Krymo „filialas“, ir Krymas čia ne šiaip sau „mūsų“. Oficialiai teigiama, kad Sirijoje yra apie 4000 rusų karių, tačiau pajėgos Sirijoje intensyviai rotuoja, manoma, kad Sirijoje apsilankė jau beveik 100 000 karių ir karo specialistų, fiksuota beveik 50 000 lėktuvų skrydžių. Vystomi logistiniai ryšiai reikia jų garantijų – karinės jėgos perdavimo grandinės. Tai tikrai gera treniruočių bazė.

Tačiau Sirija, žinia, nelengva šalis ne tik dėl jos vidinių prieštaravimų, bet ir dėl Turkijos interesų. Tad, kaip Maskvai nesinorėtų, su Turkijos reikia paisyti. Be abejo, yra noro pataisyti ar pakeisti santykius su kitomis regiono šalimis: „susitaikyti“ su Egiptu, „įkelti koją“ į Libiją, kuri būtų geras placdarmas ilgalaikiam buvimui Viduržemio jūroje. Laivynas, tiesa, visada buvo Rusijos ir SSSR ginkluotės „silpnoji grandis“, bet dabar matosi noras jį modernizuoti, tai tiesiog akivaizdu.

Rusijos pastangos ir pasiekimai kol kas vertintini vidutiniais pažymiais.

Prekyba daugiau vyksta su tomis šalimis, kurios yra ES ir NATO, taigi potencialios karinės ir geopolitinės naudos niekaip neduoda. Egipte planuota dar 2015 pradėti branduolinės jėgainės statybą, bet ji , regis prasideda tik dabar (nepatvirtintais duomenimis). Libija šiuo metu dar nieko rusams negarantuoja, o ir čia reikia sutarti su turkais, kurie turi savų norų. Kitur Šiaurės Afrikoje taip pat sunkiai sekasi. Rusijos pagrindinės eksporto žaliavos – nafta ir dujos - čia nėra tokios reikalingos kaip Vakarų Europai. Geriausia prekė – ginklai. Ginklų tiekimas yra kur kas geresnis eksportas nei žaliavos. Ne paskutinėje vietoje yra ir Izraelio faktorius. Rusijos – Izraelio santykiai labai painūs. Ir tai tikrai nėra SSSR politikos tęsinys.

Apibendrinimas labai paprastas – Rusija siekia geopolitinio virsmo, kurio pagrindinis variklis beveik tas pats, koks buvo prieš tūkstantį metų – svajonė apie šiltąsias jūras.

Egidijus Vareikis



Jums taip pat gali patikti