Subtilioji Baltarusijos aneksija
Subtilioji Baltarusijos aneksija

Baltarusijoje neramu. Jos prezidentas (ar „prezidentas“, jei kam taip geriau) skuba pagalbos į Rusiją. Iš esmės tai nieko nestebina. Iš esmės to ir buvo galima laukti. Juk Maskva Minską tikrai supras.

Vakarų šalys pagal apibrėžimą sako, kad gerai turėti demokratiškus ir stabilius kaimynus. Tokie bus draugiški, su jais galima bus kartu kurti įvairius ekonominius ir geopolitinius projektus. Visa Europos Sąjungos kaimynystės politika pagrįsta noru turėti šalia savęs kuo labiau stabilias bei ramias šalis.

Kas kita Rusija. Jai visai gerai globoti kaimynines šalis, kurios yra silpnos ir nestabilios. Tokias galima paversti savo vasalais, galima reikalauti paklusnumo, o jei jau reikia, ir tiesiog „priglausti“. Taip formavosi didelė Rusijos imperija, taip bolševikai ją atkūrinėjo SSSR pavadinimu, taip bando Rusija ir dabar. Tiesa, nelabai sėkmingai, bet vis tik bando.

Taigi suprantama, kad Baltarusija iki šiol nebuvo net teoriškai laikoma geru Vakarų Europos draugu, gi Rusijai ji, kaip vasalas, visai tiko. Dabar kalbama, kad Minskui nesusidorojant su protestuotojais, Rusija gali čia ateiti „su visam“. Taigi, Baltarusijos laukia aneksija..? Kaip kokio Krymo.

Ar sunku aneksuoti Baltarusiją?

Techniškai kur kas lengviau nei politiškai. Tiesa, kad Baltarusija jau beveik trisdešimt metų yra formaliai nepriklausoma valstybė ir žemėlapiuose dažoma atskira spalva. Daugeliu aspektų tačiau iš Sovietų Sąjungos ji taip ir neišėjo, Baltarusijoje tebegalioja gausybė buvusios SSSR įstatymų ir valdžios potvarkių, techninių standartų, neretai tik vietoj žodžio SSSR yra parašyta Baltarusija. Šalies ir regionų administracijos darbo principai mažai skiriasi, karinės ir valstybės saugumo tarnybos iš esmės taip ir nebuvo atsiskyrę. Tad Baltarusija labai panaši į tokią LEGO žaidimo detalę, lengvai pritampančią prie jau esamo konstrukto.

Politiškai kiek sudėtingiau. Formaliai egzistuoja tokia vadinamoji Sąjunginė valstybė, sudaryta iš Rusijos ir Baltarusijos. Ji daugiau popieriuje nei realybėje, bet realybe gali tapti. Taigi, kokia nors „stipresnė“ sąjunga nebūtų netikėta. Tačiau į aneksijas ir valstybių sąjungas tarptautinėje erdvėje žiūrima labai įtariai. Mes savo kailiu pajutome, ką reiškia gyventi aneksuotoje teritorijoje, dauguma gi šalių turi amžiną problemą – pripažinti ar nepripažinti?

 

Istorinė patirtis rodo, kad aneksijos faktų pripažinti neskubama. Europa jaučiasi skaudžiai pasimokius, kai prieš kelis dešimtmečius ramiai leido Hitleriui ramiai pasiimti Austriją, Sudetus ir visą Čekiją, kai nelabai pergyveno dėl Baltijos šalių. Aneksijos (ne)pripažinimas – svarbus geopolitinis instrumentas. Jis kartais trunka ilgai. Jau trys kartos užaugo nuo to laiko, Kai Rytų Jeruzalė buvo suvienyta ir tapo Izraelio sostine, tačiau Jungtinių Tautų taikos palaikymo misija vis dar „stebi“ padėtį tarp Izraelio ir nesukurtos arabų valstybės. Europa iki šiol nenori kelti savo ambasadų į Jeruzalę, kurią Izraelis nuo 1980 metų formaliai paskelbė savo nedaloma valstybės sostine. Tarptautinė bendruomenė iki šiol nepripažįsta net kelių dešimčių aneksijų. Mums nepripažinimas tikrai padėjo ir padeda iki šiol, nes formaliai niekada nebuvome SSSR, nepripažinimas leido sukurti tokias nepriklausomas šalis kaip Eritrėja, Rytų Timoras, gal leis sukurti ir Vakarų Sacharą.

Tad jei Rusijai Krymo reikėjo savo garbės jausmui pamaloninti, tai Baltarusija tokiu pamaloninimu netaps. O net ir tie, kam Baltarusijos iš tiesų negaila, katučių neplos. Jei jau nepripažįstame Krymo aneksijos, tai vargu net kokia pabrėžtina Minsko ir Maskvos valdovų bičiulystė bus laikoma natūralia. Tad grubi aneksija niekaip netinka. Abiem prezidentams (ar „prezidentams“) teks ieškoti subtilesnių sprendimų.

Kadangi ne vienas klausė manęs, kaip ateities prognozuotojo, kas čia mūsų padangėje vyksta ir kas bus, parašiau savo Facebook‘e tokią pasaką-nepasaką. Ją leisiu sau čia laisvai pacituoti.

Taigi, Lietuvos Didžioji kunigaikštystė nebuvo tokia, kad jos valdovai gyventų be rūpesčių - būta ir nesantaikų ir perversmų, net žudynių. Tačiau istorija mena, kad vieni kunigaikščiai ir kunigaikštukai, bėdai prispaudus paramos ieškodavo Vakaruose, o kai kurie bėgdavo pas maskolius. Pastariesiems (kaip kokiam Jaunučiui) sekdavosi dažniausiai prasčiau - arba mirdavo, arba špygą taukuotą gaudavo, o tokie, kaip ana tas Vytautas (krikščioniškai dar Aleksandru vadintas) pas kryžiuočius ne tik paramos gavo, bet ir europinę karjerą prasuko.

Gudijos kunigaikštukas Lukašenka, krikščioniškai taip pat Aleksandras, bėdos prispaustas pasuko į maskolių kraštą. Istorijos neskaitė arba ja netiki. Maskva jam jeigu ką ir duos, tai paskui su visu kuo atsiims. O galėjo į Briuselį pasukti. Ten dėdės būtų pradžioje labai nustebę, bet paskui pagalvotų, kad Gudijoje atsirado naujas Michailas (tik be žymės kaktoje) ir jį galima priimti su visu raudonu kilimu. Va tada tai būtų visiems gerai. Gerai net ir maskoliams, nes jau nebežino, ką su tuo Gudijos kunigaikštuku veikti, o čia gi juo ir visus Vakarus apgauti galima.

O jei rimtai, tai istorija čia ne šiaip sau. Kažkada sovietmečiu dar būdamas jaunas mokslininkas traukiniu važinėdavau nuo Vilniaus iki Maskvos ir gerai žinojau kurioje vietoje tais ar kitais metais buvo siena tarp Maskolijos ir Abiejų Tautų Respublikos. Tos sienos stumdymasis – kelių šimtmečių karų istorija. Sovietų Sąjungą gal manėsi geopolitinį klausimą išsprendusi galutinai ir negrįžtamai, bet dabar žmonės vėl skaito istoriją, ir iki pat Polocko ar net Smolensko prisimena, kad herbas čia buvo Vytis, o vardas – Lietuva.  

Geopolitinė misija, kurią kelis šimtmečius vykdė Lietuva ar Abiejų Tautų Respublika, buvo atsverti Rusijos – kitos sausumos imperijos ambicijas. Rusija tapo Europos valstybė tada, kai nusilpo ar išnyko Lietuva. Jekaterina II išdrįso vadinti Rusiją Europos valstybe tik tuomet, kai Rusija įsitvirtino buvusioje Livonijoje, o realiai tapo Europa (ar Europos problema?) tik po Respublikos padalijimų. Rusijos. Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, pagal savo pačios apibrėžimą buvusi ne tik lietuvių ar gudų, bet ir rusų valstybė iki savo egzistencijos pabaigos nesutiko atiduoti Maskvos kunigaikštystei rusų, kaip etnoso reprezentavimo monopolio. Kai kas juokauja, kad per visą savo istoriją laimingiausia rusiška valstybė vadinosi... Lietuva.

Taigi, ar Baltarusija bus mūsų, ar rusų yra geopolitinis klausimas. Garsusis geopolitikos guru George Friedmanas aiškiai brėžia geopolitines Europos ribas, teigdamas, kad Europa yra pusiasalis, kuris prasideda į vakarus nuo linijos Sankt-Peterburgas – Rostovas prie Dono.  Linija aiškiai rodo, kad Baltijos valstybės, Baltarusija bei Ukraina yra Europa, tuo tarpu visa Rusija su Maskva yra jau ne pusiasalyje. Tad šios linijos pavertimas tikrąją civilizacijų riba ir yra XXI amžiaus (bent jau pirmosios jos pusės) strateginis tikslas.

Bet Rusijos tikslas yra padaryti viską, kad savojo tikslo mes nepasiektume. Baltarusijos aneksija būtų kaip tik geopolitinis Rusijos laimėjimas.

Ir kaip čia nepasakius, kad šiandien Europos Sąjunga labai tam padeda. O tas minėtas Aleksandras gal galėtų ir Vilniuje apsilankyti... kaip prašytojas. Tada jau būtų subtili aneksija mūsų ir visis Europos naudai.

Egidijus Vareikis



Jums taip pat gali patikti
orbanas-putinas-scanpix-ap_1599211332-e9169bce015fbe2d05639099b15643ee.jpg
Politika
Naujiena
Baltijos šalys ir Lenkija vs Vengrija...
Rugpjūčio 13-ąją Europos Sąjungos (ES) šalių pasiuntiniai dėjo gėles žuvusiajam...
lukasenka-putinas-reuters-scanpix_1598544763-5741aa3ca76061330005ddd40cb57576.jpg
Politika
Naujiena
Ar Rusija turi planą Baltarusijai?
Įvykių Baltarusijoje kontekste vis iškyla Rusijos aspektas. Jokia paslaptis,...
balsavimas-baltarusijos-prezidento-rinkimuose-itar-tass-scanpix_1598096435-d71ebd0eaafeeffc396ec5ca3dc49283.jpg
Visuomene
Naujiena
Baltijos šalys Baltarusijos prezidento...
Baltarusijoje jokie prezidento rinkimai (2001, 2006, 2010, 2015 m.)...