Rytų partnerystė - laisvės virusas
Rytų partnerystė - laisvės virusas

Kandidatė į Baltarusijos prezidentes Anna Kanopackaya liepos 22-ąją pasisakė už šalies neutralumą, taip pat denonsuojant Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės sutartį. Pasak kandidatės, Baltarusija turi taip pat išeiti iš Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (taip Maskva mėgina „naujam gyvenimui“ reanimuoti SSRS struktūras), nutraukti su Rusija teritorijų nuomos šios kariniams objektams sutartį bei pasiekti, kad Maskva išvestų kariuomenę. „Baltarusija - europietiška šalis, neatskiriama Europos civilizacijos dalis, europietiškas kelias mums reiškia ne blaškymąsi tarp Maskvos ir Briuselio, o sąmoningą įsitraukimą į Senojo Žemyno reikalus kaip visateisei suinteresuotai pusei.“ – reikliai pasisakė kandidatė, beje, Minsko režimo nelaikoma „nepataisoma oponente“, kuris „pavojingiausiuosius“ prieš rinkimus banaliai įkalino.

Pats šeštos kadencijos siekiantis Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka sustikime su Minsko srities aktyvistais birželio 29-ąją „savo ruožtu“ pareiškė, kad jo šalis dabartinėmis geopolitinėmis aplinkybėmis yra vienintelė Rusijos sąjungininkė ir dėl to, kad pagal rusiškų gamtinių dujų pirkimo apimtis yra antra po Volietijos, be to, perdirba galybę rusiškos naftos. Maskva esą nenori prarasti kaimynės ekonomiškai, bet labiausiai politiškai, nes tai būtų ypač stiprus smūgis jos vidaus politikai.

Vertindamas santykius su Europos Sąjunga (ES), baltarusių autoritaras pareiškė, jog Europa jo šaliai gausiai „prikliaulino“ įvesdama sankcijas, tačiau Baltarusija atsilaikė, „neatgulė“ po ES, ir dabar randasi dialogo galimybė taip pat dėl karo Ukrainoje. „Iš tiesų, ko mums su jais pyktis? Svarbiausia yra bendradarbiauti garbingai.“ – didžiūniškai apibendrino A.Lukašenka pridūręs, jog jis laikosi, vykdo suverenią užsienio politiką, nors supranta esąs tarp kūjo ir priekalo, dviejų gigantų - Rusijos iš vienos pusės, ir ES iš kitos. Ir dar iš pietų baltarusius nuolat kaitinančio „katilo“ – kariaujančios Ukrainos.

Liepos 10-ąją susitikime su valstybinės spaudos atstovais A.Lukašenka nurodė, jog pasikeitimai (pasak paties, reikalingi) šalyje turi prasidėti nuo Konstitucijos, o ne Maidano. Pradėję nuo „orumo revoliucijos“ baltarusiai esą užbrauks savo istoriją. Pats jis pasirenęs bet kam, tik ne suvereniteto ir nepriklausomybės sąskaita, ypač kai jo šalis dabar patiria didžiausią spaudimą per visą savo istoriją. 

Bet Baltarusija savo 26-eris metus nepamainomo lyderio iniciatyva vis labiau nyra į rinkimines kontraversijas. Liepos 30-ąją šalies saugumo tarybos sekretorius Andrejus Ravkovas po išvakarėse Kremliaus virėju tituluojamam verslininkui Jevgenijui Prigožinui priklausančios privačios „Vagnerio armijos“ 33 karių sulaikymo sanatorijoje prie Minsko pareiškė, jog šie jau duodą parodymus vykę į Baltarusiją „daryti revoliucijų“, ieškoma dar iki dviejų šimtų smogikų, atvykusių iš rytų kaimynės. Tai ir nebežinia, kaip su tais „vieninteliais sąjungininkais“.

Kandidatė A.Kanopackaya gal paatviravo, regėdama kaimynių pažangą. Ukrainos vicepremjerė Europos bei auroatlantinės integracijos klausimais Olha Stefanyshyna spaudos konferencijoje „Ukraina ir asociacijos su ES sutartis: 2014-2019 m. reformų monitoringas“ Kijeve kovo 15-ąją nurodė savo šalies milžinišką progresą eurointegraciniame kelyje. Per penkeris reformų metus Kijevas įvykdė 41 proc. sutarties su ES numatytų reformų maždaug 27 teisinių santykių sferose,  Ukraina techniškai ir teisiškai jau pasirengusi tapti europietiškos sistemos dalimi. O.Stefanyshyna pareiškė esanti absoliučiai tikra dėl Ukrainos narystės ES. Tai tik laiko klausimas, šalis turi pati  apsispręsti, kada bus pakankamai sustiprėjusi bei išlaisvėjusi narystei, nes ES nėra donorų organizacija, o ekonomiškai stiprių laisvų, demokratinių valstybių susivienijimas.

Ukrainos vicepremjerės teigimu, Ukraina išeina į „eurointegracijos 2.0“ lygį prieš spalį vyksiantį susitikimą Ukraina-ES. Jame Kijevas tikisi pasirašyti susitarimus dėl bendros oro erdvės ir antros ES misijos Ukrainoje, taip pat pasirengti sutarčiai dėl jos pramonės produkcijos atitikimo europietiškiems standartams (ACAA), kitaip tariant „beviziam režimui“ Ukrainos pramonei.

Birželio 17-ąją didžiausią frakciją Europos Parlamente (EP) turinčios Europos liaudies partijos prezidento Donaldo Tusko kvietimu penktasis Ukrainos prezidentas Petro Porošenka dalyvavo Briuselyje surengtame forume „Rytų partnerystės“ programos klausimais su tokiais Senojo Žemyno politikais kaip Europos Komisijos (EK) prezidentė Ursula von der Leyen, Vokietijos kanclerė Angela Merkel, Kipro Resupblikos prezidentas Nikas Anastasiadis, Kroatijos, Airijos, Latvijos, Slovėnijos, Bulgarijos vyriausybės vadovai, kitų EP posėdžiaujančių partijų pirmininkai.

Šiai auditorijai tėvynėje teisėsaugos mėginamas gainioti (panašu, ir už eurointegracinę veiklą -  apie tai čia rašėme tekste „Niekur nedingusios Kremliaus „penktosios kolonos“ Europoje. I. Ir baltai nuo Kremliaus keršto gelbėja 5-ąjį Ukrainos prezidentą Petro Porošenką.“) buvęs Ukrainos prezidentas dėkojo ES, EP ir Europos liaudies partijai konkrečiai už pastoviai aktyvią paramą jo šaliai ir šios eurointegraciniuose siekiuose, ir atremiant Maskvos agresiją. Taip pat ragino pagal jau nusistovėjusį „Rytų partnerystės“ algoritmą toliau remti kol kas už  ES ribų esančias Ukrainą, Gruziją, Moldovą.

Remti - tai remti. Euroatlantinė integracija, nepaisant dalies ekspertinės bendruomenės skepsio, šiuo metu, panašu, išgyvena atgimimą. Birželio 19-ąją EP triuškinančia persvara (už balsavo 532, prieš - 70, susilaikė – 63 deputatai) parėmė Lietuvos atstovo, „Atnaujinkime Europą“ bei „Europietiškos Ukrainos draugų“ grupių iniciatoriaus bei vieno lyderių Petro Auštrevičiaus pristatytas Briuseliui  adresuotas „Rytų partnerystės“ politikos rekomendacijas.

Pritarta tokiems 6 skyrių dokumento postulatams kaip parama „Rytų partnerystėje“ dalyvaujančių šalių valstybinių institucijų stiprinimui, steigiant struktūras, giminingas dabar veikiančiai Paramos Ukrainai grupei, užtikrinti narsytės ES siekiančiųjų reformų efektyvumo kontrolę, padėti rinkimų sistemų reformavime, skatinti laisvų ekonominių bei prekybos zonų steigimą, laipsnišką pramonės sektorių (energetikos, telekomunikacijų...) įsiliejimą į ES bendrą rinką, stiprinti bendradarbiavimą kibernetinio saugumo srityje, prisidėti prie finansų priežiūros tobulininimo, skatinti glaudesnius „Rytų partnerystėje“ dalyvaujančiųjų ryšius su ES šalimis transporto, energetikos, skaitmeninės komunikacijos sektoriuose, remti infrastruktūros bei investicinius projektus, prisidėti prie švietimo reformų, pavyzdžiui, steigiant Ukrainoje Rytų partnerystės universitetą, aktyvinti bendrarbiavimą saugumo bei gynybos srityje, ypač didelį dėmesį skiriant regioninių konfliktų sureguliavimui (deja, „Rytų partnerystėje“ dalyvaujančiose valstybėse tokių netrūksta – Padniestrė, Donbasas, Pietų Osetija, Abchazija), tęsti dialogą su pilietinių, demokratinių organizacijų atstovais, taip pat įsteigiant regioninį centrą, pašauktą perduoti efektyviai veikiančių ES struktūrų patirtį, tokių kaip ES išorės diplomatinė tarnyba „East StratCom“, stiprinti ES atstovybes „Rytų partnerystės“ šalyse. Ir taip toliau - kaip regime, aprėptas visas gyvenimas.

Euroatlantinės posovietinių respublikų integracijos naudai įrašytinas ir Amerikos kongreso klausymuose liepos 11-ąją dėl galimų Rusijos veiksmų amerikiečių karių Afganistane atžvilgiu nuskambėjęs siūlymas-prielaida, jog JAV atkirtis Maskvai būtų efektyvesnis, jei Ukraina ir Gruzija būtų priimtos į NATO. Kaip Kongrese posėdžiavusiesiems nurodė „Atlantic Copuncil“ vyriausiasis analitikas Ianas Brzezinskis, dera ryžtingiau remti transatlantinius Kijevo ir Tbilisio siekius – Aljanso karinių galimybių išplėtimas užtikrins saugumo plėtrą Europoje. Situacijos neapibrėžtumas kol kas tik augina Rusijos prezidento Vladimiro Putino geopolitinį apetitą.

Prie to paties – liepos 12-ąją Ukraina tapo NATO išplėstų galimybių programos nare. Kaip ryšium su tuo šalį sveikindamas nurodė Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, tai svarbus žingsnis Kijevo bei NATO partnerystėje, pripažįstant ukrainiečių indėlį į Aljanso operacijas bei misijas. Narystė programoje suteikia didesnę prieigą prie NATO programų bei mokymų, intensyvesnį keitimąsi informacija, paprastai tariant, suteikia tas pačias galimybes, kokiomis jau naudojasi programoje dalyvaujančios Suomija, Švedija, Gruzija, Australija, Jordanija.

Kai gyvenimas taip verda, adekvatiems mūsų kaimynės Baltarusijos politikams gal ir pavydoka, kol/kai „užsisėdėjęs“ A.Lukašenka gainioja Minsko vandenimis amfibijas, gatvėmis – specialiuosius dalinius bei šarvuotas mašinas, žūtbūt dairydamasis priešų. Rekia suprasti, taip rengiasi rinkimams, kas tebyloja apie žanro krizę. Apdairesnės posovietinės respublikos tuo tarpu  juda pirmyn Baltijos valstybių pavyzdžiu.

Arūnas Spraunius



Jums taip pat gali patikti