Rusijos diplomatinė tarnyba ir jos problemos
Rusijos diplomatinė tarnyba ir jos problemos

Galima teigti, kad diplomatinė tarnyba yra kiekvienos valstybės veidas, rodomas pasauliui. Šioje vietoje verta aptarti tai, kas pastaruoju metu vyksta su Rusijos diplomatija. Žinoma, sunkiau būtų kalbėti apie nematomus vidinius procesus, kurie, ko gero, yra labai įdomūs, tačiau esminėms šios temoms momentams aptarti užtenka ir vadinamosios matomos pusės, kuri leidžia įtarti, jog Rusijos Federacijos diplomatinė tarnyba degraduoja kartu su dabartiniu Kremliaus autoritariniu režimu.

Rusija gana aktyviai naudoja diplomatines atstovybes įvairiose pasaulio šalyse šnipinėjimui. Čia, žinoma, Maskva nėra originali. Tai, kad žvalgybos agentai gali dirbti „po diplomatine priedanga“ yra savotiška nerašytinė diplomatinio pasaulio taisyklė. Kita vertus, Rusija šiuo atveju išsiskiria savo įžūlumu ir agentų gausa. Čia galima priminti, jog po to, kai 2018 metais, kaip numanoma, Vyriausiosios žvalgybos valdybos agentai bandė Jungtinės Karalystės teritorijoje apnuodyti buvusį Rusijos specialiųjų tarnybų agentą Sergejų Skripalį ir jo dukrą Juliją, viena iš globalaus atsako į šį išpuolį formų tapo masinis Rusijos ambasadų darbuotojų išsiuntimas. Labiausiai tada pasižymėjo Jungtinės Amerikos Valstijos, kurios išsiuntė 60 ambasados darbuotojų. Jungtinė Karalystė pareikalavo, kad jos teritoriją paliktų 23 rusų diplomatai, o Ukraina išsiuntė 13 ambasados darbuotojų. Dauguma kitų valstybių, kurios solidarizavosi su JK, išsiuntė nuo 4 iki 1 rusų diplomato. Pažymima, kad dauguma minėtų asmenų kaip tik ir buvo įtariami po diplomatinę priedangą dirbę Rusijos žvalgybos agentai.

Su rusų diplomatine tarnyba yra susiję ir keli keistoki skandalai. Vienas jų – kai 2016 metais Argentinoje, Rusijos ambasados mokyklos, skirtos diplomatų vaikams, patalpose buvo aptikta beveik 400 kilogramų kokaino. Pažymima, kad minėtos narkotinės medžiagos buvo užmaskuotos kaip diplomatinio pašto siunta. Galiausiai pavyko nustatyti, jog su narkotiniu medžiagų kontrabanda yra susijęs ankstesnis ambasados ūkvedys, o kontrabandos organizavime dalyvavo verslininkas Andrejus Kovalčiukas (jis buvo areštuotas Vokietijoje ir išsiųstas į Rusiją).

Kitas skandalas yra susijęs su dviejų rusų diplomatų konfliktu ambasadoje Prahoje. Šis skandalas yra visai šviežias. 2020 metų pavasarį Čekiją apskriejo žinia, jog į šalį neva atvyko Maskvos agentas, atgabenęs į šalies teritoriją nuodingas medžiagas. Jo tikslas, kaip nurodė Čekijos žiniasklaida, buvo apnuodyti Prahos merą už tai, kad Prahoje buvo nugriautas paminklas sovietiniam maršalui Ivanui Konevui. Galiausiai, tapo aišku, jog ši žinia yra netikra. Šią „informaciją“ nutekino Rusijos ambasados darbuotojas, susipykęs su savo kolega. Galiausiai Praha išsiuntė abu skandale pasižymėjusius rusų diplomatus, akcentuodama, jog šis incidentas turėjo neigiamo poveikio dvišaliams santykiams.

Galbūt į visą tai galima būtų užmerkti akis, vertinant tiek incidentą su kokainu, tiek „nuodų skandalą“ Čekijoje kaip atskirus ir atsitiktinius epizodus, o taip pat „susitaikyti“ su tuo, jog Rusijos diplomatinės atstovybės užsienyje pavirsta šnipinėjimo centrais. Kita vertus, yra ir daugiau ženklų, rodančių, jog Rusijos diplomatinė tarnyba, kaip ir minima straipsnio pradžioje, degraduoja.

Šioje vietoje reikėtų skirti dėmesio Rusijos diplomatų dalyvavimui propagandos naratyvų sklaidoje. Galbūt ryškiausiu pavyzdžiu tapo atvejis, kai 2016 metais pats Užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas komentavo vadinamąjį „mergaitės Lizos“ incidentą bei peikė Vokietijos teisėsaugą. Galima priminti, jog minėtų metų sausį Vokietijos viešąją erdvę sudrebino pranešimas, jog grupė nelegalių migrantu iš Artimųjų Rytų neva pagrobė merginą iš rusakalbių emigrantų šeimos vardu Liza ir visą naktį ją prievartavo. Kremliaus propaganda aktyviai platino šią istoriją, už jos buvo užsikabinusi ir radikalioji  Vokietijos politinė partija „Alternatyva Vokietijai“. Kaip minėta, šią istorija komentavo ir S. Lavrovas. Galiausiai išaiškėjo, jog nors mergina vardu Liza iš tikrųjų egzistuoja bei buvo dingusi vienai nakčiai – su nelegaliais migrantais tai neturi nieko bendro. Nepilnametė savo valia praleido naktį pas draugą.

Verta paminėti, jog į Rusijos užsienio reikalų ministro komentarus tada gana griežtai sureagavo ir Vokietijos diplomatinė tarnybą. Šios šalies užsienio reikalų ministras Frank-Walter Steinmeier apkaltino savo kolegą iš Rusijos naudojant incidentą „politinei propagandai“. S. Lavrovui taip pat buvo rekomenduota „nesikišti į sudėtingą vidinę Vokietijos diskusiją apie migrantus“.

Galima paminėti ir kitus epizodus, kai Rusijos diplomatinė tarnyba buvo įsivėlusi į propagandinio pobūdžio pasakojimų platinimą. Visai neseniai Rusijos ambasada Latvijoje įžūliai pateikė sovietinę tragiškų 1940 metų įvykių interpretaciją (kalba eina apie Latvijos nepriklausomybės praradimą) savo paskyrose socialiniuose tinkluose, taip savotiškai paminėdama šių įvykių 80-metį. Suprantama, kad visa tai atspindi oficialią Rusijos poziciją, bet gilus diplomatinės tarnybos įsitraukimas į propagandinius karus demonstruoja visą modernaus rusiško autoritarizmo esmę. Čia galima priminti ir apie ankstesnes Rusijos URM pastangas skleisti „visą tiesą“ apie pokario rezistenciją Baltijos šalyse. Vėlgi, pagal sovietinę tradiciją, kovos dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos  nepriklausomybės buvo pateiktos kaip „banditų siautėjimas“.  

Reikia atsižvelgti ir į tai, kad dabartinė Kremliau propaganda neretai yra gana primityvi (kelianti informacinį triukšmą, o ne įtikinėjanti), pateikianti stipriai iškreiptą pasaulio vaizdą. Galima įsivaizduoti situaciją, kai ši propaganda galėtų būti vertinama kaip produktas, skirtas vien vidinei Rusijos auditorijai. Tokiu atveju kalba eitų apie propagandą vidiniai mobilizacijai – su visomis tradicinėmis pasakomis apie „priešą prie vartų“, „grėsmingus ir klastingus Vakarus“ ir pan. Tuo pat metu aukštesniame – valdžios – lygmenyje galėtų dominuoti racionalumas ir bent jau pragmatinis požiūris. Tarptautiniuose santykiuose šio pragmatinio požiūriu laidininku turėtų būti būtent diplomatinė tarnyba. Galima sakyti, kad tokį modelį šiandien realizuoja Kinija (nors čia irgi įmanoma pasiginčyti).

Bet kuriuo atveju, propagandos naratyvų patekimas į Rusijos diplomatų retoriką, jų sklaida diplomatiniais kanalais (pvz., per oficialius ambasadų pareiškimus) rodo, kad apie kokį nors racionalumą aukštesniu lygmeniu netenka kalbėti. Iškreiptas požiūris tiek į istoriją, tiek į aktualią realybę yra persmelkęs visus rusiškos „valdžios vertikalės“ lygmenys. Galima sakyti, kad būtent diplomatijai, kaip sistemai, skirtai palaikyti tarptautinius ryšius, vengti konfliktų bei spręsti juos, tai yra mirtina injekcija. Ko gero, neatsitiktinai dar 2018 metų pavasarį informacinėje erdvėje pasirodė gandai, kad S. Lavrovas nori palikti užsienio reikalų ministro postą „dėl nuovargio“. Kai 2020 metų sausį atsistatydino tuometinė Rusijos vyriausybė, jis irgi vengė tiesaus atsakymo, ar planuoja pasilikti šiame poste naujoje vyriausybėje (kaip vėliau ir nutiko). Sunku pasakyti, ar gandai apie S. Lavrovo „nuovargį“ atspindi realybę, bet galima numanau, jog tam tikrą pagrindą jie turi. Kaip ten bebūtų, dabartinis Rusijos užsienio reikalų ministras yra patyręs diplomatas. Jis negali nematyti, kas vyksta su juos vadovaujama tarnyba ir kokiuose, pirmiausiai – vidiniuose, politinio lauko aplinkybėse ji priversta dirbti, o kalbant paprasčiau – į ką ji pavirsta. Jeigu jame dar liko bent krislelis profesionalumo – matyti tai turi būti labai ir labai sunku. 

Viktor Denisenko 



Jums taip pat gali patikti