Rusija po Konstitucijos reformos – kas toliau?
Rusija po Konstitucijos reformos – kas toliau?

Kiek pavėlavusi dėl koronaviruso COVID-19 pandemijos, Rusija pagaliau įgyvendino visą savo šių metų pagrindinę politinę darbotvarkę. Čia galima įvardyti du esminius dalykus – pompastišką Pergalės dienos minėjimą (tiesa, paradas Raudonojoje aikštėje buvo perkeltas iš gegužės 9 dienos į birželio 24-ąją) ir Konstitucijos pakeitimų priėmimą. Pastarasis procesas irgi pavirto savotišku šou, su elektroniniu balsavimu, užsitęsusiu per visą savaitę, ir savotiško naujo „politinio konsensuso“ sukūrimu.

Ar tai reiškia, kad dabar Rusija įžengs į naują, ramesnį etapą? Ko gero, apie naują etapą mes iš tikrųjų galime kalbėti, tačiau, kad jis bus ramesnis (tiek pačiai Rusijai, tiek jos kaimynams) tikėtis netenka. Teigti taip leidžia esminė aptariamų įvykių analizė.

Pradėkime nuo Konstitucijos pakeitimų. Jie kiek pakeitė Rusijos valdžios struktūros konfigūraciją, bet aptarinėti tai rimčiau nėra didesnės prasmės, nes žymiai svarbesnė nei oficiali valdžios konfigūracija šiuo atveju yra neoficiali (arba, kitaip sakant – reali) Rusijos valdžios struktūra. Galima teigti, jog visas Konstitucijos pakeitimo procesas buvo pradėtas siekiant vieno tikslo – sudarant dabartiniam Rusijos vadovui Vladimirui Putinui sąlygas likti valdžioje. Iš esmės, mes pamatėme vadinamosios „Problemos 2024“ sprendimą. Galima priminti, kad pagal dabar galiojančias normas V. Putinas negalėtų pretenduoti į prezidento postą per 2024 metų rinkimus, kai baigtųsi jo dabartinė antroji (o iš viso – ketvirtoji) kadencija. Tačiau įgyvendinus „konstitucinę reformą“, V. Putinas 2024 metais eis į rinkimus „lyg pirmą kartą“, t.y. vėl galės pretenduoti į dvi kadencijas. Nėra didesnių abejonių, kad šia galimybe jis pasinaudos. Tai reiškia, jog dabar V. Putinas gali išbūti Rusijos prezidento poste iki 2036 metų.

Tokie žingsniai ir sprendimai neturėtų stebinti. Iš esmės, tai yra galutinis V. Putino personalinio režimo įsitvirtinimas. Žiūrint į politinę Rusijos evoliuciją (o gal geriau pasakyti – regresą), tai yra natūralus žingsnis. Beveik nuo pat atėjimo į Kremlių momento V. Putinas ryžtingai vedė šalį nuo tuometinės silpnos ir netobulos demokratijos klasikinio autoritarizmo link.

Kaip gi atrodys dabartinis įsitvirtinęs rusiškas autoritarizmas? Čia verta prisiminti kitą minėtą įvykį – Pergalės prieš nacių Vokietiją minėjimą. Svarbus aspektas yra tas, kad birželio 24 dienos parado išvakarėse V. Putinas JAV leidinyje „The National Interest“ paskelbė savo straipsnį, skirtą šiems istoriniams įvykiams („Voras“ jau rašė apie šį straipsnį - https://www.voras.online/naujiena/politika/Vladimiras-Putinas-kaip-dydis-istorikas/). Galime teigti, jog tame tekste buvo pateiktas oficialus Rusijos požiūris ne tik į praeitį, bet ir į geopolitinę dabartį bei ateitį. Straipsnyje iš esmės neigiamos visos Sovietų Sąjungos prieškario ir pokario nuodėmės, grįžtama prie dar sovietmečiu suformuluotų interpretacijų, o kai kur einama ir dar toliau (faktiškai, kaltė dėl Antrojo Pasaulinio karo pradžios suverčiama Lenkijai). Įdomiai skamba ir raginimas didžiausioms pasaulio valstybėms (konkrečiai – JT Saugumo tarybos nuolatinėms narėms, turinčioms branduolinį ginklą) susėsti prie derybų stalo ir faktiškai susitarti dėl naujos pasaulio tvarkos.

Žiūrint į V. Putino straipsnio tekstą, galima bandyti numanyti, kuria ideologine kryptimi toliau eis Rusija. Tiesa, ši kryptis iš esmės nėra nauja, o jau pasirinkto Rusijos kelio tąsa. To kelio pagrindas – savotiškas sovietinis revanšizmas (tik be komunistinės ideologijos). Neatsitiktinai visai neseniai tas pats V. Putinas viename iš interviu priekaištavo, jog buvusios sovietinės respublikos po SSRS griūties išsivaikščiojo su „Rusijos dovanomis“. Kalba eina apie tam tikras teritorijas. Čia irgi nėra nieko naujo. Galima priminti, kad Kremliaus propaganda jau anksčiau keldavo klausimą dėl „Vilniaus krašto ir Klaipėdos“ kaip teritorijų, kurias „Sovietų Sąjunga atidavė Lietuvai“. Faktiškai, ir Krymas Rusijoje interpretuojamas kaip ta pati „atsiimta dovana“. Tokiu būdu galima numanyti, jog priešiška retorika artimiausiu kaimynių atžvilgiu, ypač kalbant apie posovietinę erdvę, tik stiprės, o „dovanų atsiėmimo“ idėja gali tapti vienu iš geopolitinių dabartinės Rusijos variklių.

Taip pat reikia paminėti, jog tiesiog „įtvirtinti“ autoritarinį režimą nepakanka. Nors formaliai balsavimas dėl Konstitucijos parodė, jog Kremlius turi visuomenės palaikymą, mes negalime tiksliai pasakyti, kiek tas palaikymas yra stiprus, ar iš viso – realus. Eksperimentai pačioje Rusijoje parodė, jog dėl Konstitucijos pataisų vienas ir tas pats asmuo galėjo nubalsuoti kelis kartus – pvz., vieną kartą nuotoliniu būdu, kitą kartą – atėjęs prie balsadėžės. Taip pat numanoma, kad bent jau kai kuriuose regionuose balsavimo rezultatai buvo falsifikuojami. Nežinia ir kiek žmonių balsavo „už“ pataisas iš inercijos ar baimės. Kitaip sakant, bet koks autoritarinis režimas iš esmės yra kolosas (milžinas) molinėmis kojomis, Rusija šiuo atveju nėra išimtis. Tai reiškia, kad Kremliui teks spręsti problemą – kaip skatinti vadinamąją vidinę mobilizaciją režimo palaikymui. Ypač tai yra aktualu po papildomų pandemijos smūgių ekonomikai.

Galima numanyti, kad Rusijos valdžia pirmiausiai gali prisiminti vadinamąjį Krymo efektą, kuris tam tikram laikotarpiui sukėlė visuomenėje patriotinę euforiją ir kilstelėjo valdžios (ir asmeniškai – V. Putino) palaikymą į naujas aukštumas. Taigi, Rusija gali ir toliau žaisti kietai. Tai turėtų pirmiausiai priversti sunerimti artimiausias šios šalies kaimynes. Pavyzdžiui, gali stiprėti priešiška retorika nukreipta prieš Baltijos šalis ir Lenkiją, nors greičiausiai šiuo atveju viskas retorika ir apsiribos. Didesnis konfliktas su NATO, ar net ES būtų Rusijai pernelyg rizikingas.

Ko gero, didesniame pavojuje atsiduria kitos valstybės. Čia Kremlius turi gana platų pasirinkimą. Pirmiausiai, Maskva gali bandyti eskaluoti konfliktą Donbaso regione. Taikiklyje gali atsidurti ir Moldova su jos probleminiais regionais (pvz., Gagauzija). Politinėmis ir kitokiomis (hibridinėmis) priemonėmis gali būti bandoma „praryti“ Baltarusiją, juo labiau, kad šioje valstybėje artėjančių prezidento rinkimų fone ryškėja skylimas visuomenėje. Kitaip sakant, variantų yra daug. Kremlius bus svarbu parodyti savo pajėgumą bei pamaitinti visuomenę naujomis „pergalėmis“.

Kita vertus, nepamirškime ir apie minėtą autoritarinių režimų trapumą. Tai, kad V. Putinas dabar turi galimybę išsilaikyti valdžioje iki 2036 metų nereiškia, kad taip ir bus. Tačiau šiuo atveju daryti prognozes yra dar sudėtingiau. Ko gero, galima prognozuoti, kad jeigu V. Putino režimas ir žlugs, tai, deja, yra labai mažai vilties, kad valdžią Rusijoje perims progresyvios demokratinės jėgos. Jos pačioje yra gana stipriai dezorientuotos ir iš esmės – silpnos. Greičiau, žlungant V. Putino režimui, perimti valdžią bandytų kurį nors iš dabar valdžioje esančių grupių, imituodama režimo transformaciją ar net opoziciją V. Putinui. Kitaip sakant, kalba eitų tik apie kosmetinius pokyčius.

Nepamirškime ir tai, kad realybė kartais būna labiau netikėta, nei patys drąsiausi scenarijai, o ateities prognozavimas – iš viso yra nedėkingas reikalas. Dabartiniai Konstitucijos pokyčiai Rusijoje be jokių abejonių formuoja tam tikrą tikėtiną įvykių raidą, tačiau dėl daugybės realių ar potencialių veiksnių (V. Putino amžius, nuotaikos Kremliaus aplinkoje, realios nuotaikos Rusijos visuomenėje, ekonominis nestabilumas) Rusijos ateities raidos scenarijus gali būti visiškai kitoks nei prognozuojama šiame tekste. Čia galima filosofiškai reziumuoti, kad viską parodys tik laikas.

Viktor Denisenko    



Jums taip pat gali patikti
vladimir_putin_1579507676-789e9b77e3a2ba00898ad5fc00f9a5d5.jpg
Putino Rusija 2020. Dabarties pamokos ir...
2020-01-03
Apie Rusiją kalbama ir rašoma išties daug – apie jos vadovo...