Putino Rusija 2020. Dabarties pamokos ir ateities scenarijai
Putino Rusija 2020. Dabarties pamokos ir ateities scenarijai

Apie Rusiją kalbama ir rašoma išties daug – apie jos vadovo protingus ar neprotingus, žingsnius, pavojus ir likimą, apie Rusijos gudrybes ir kvailumą, apie išsvajotą laimė ir skurdžią kasdienybę.

Kai po kelių šimtų metų istorikai ar politikai bandys paklausti savęs, kokiu laikotarpiu nepriklausoma Lietuva pasiekė savo geopolitinius tikslus, atsakymas bus panašiai toks – kai Rusiją valdė prezidentas-diktatorius Vladimiras Putinas. Būtų galima net sakyti, kad Putino valdymas nesutrukdė Lietuvai būti tokia, kokia ji nori, gal ir trukdė, bet mūsų šalis pasiekė savo. Lietuva yra nepriklausoma Vakarų Europos valstybė, per pastaruosius 400 metų nebuvo taip arti Vakarų ir taip toli nuo Maskvos.  T.y., toli nuo to Putino.

Pokalbiuose su politikais ir žmonėmis, vadinamais rinkėjais, neretai išgirstu repliką: „Jei tik Putinas panorėtų, užimtų Lietuvą per kelias dienas, ir niekas jums (mums?) nepadėtų!“ Paprastai atsakau, kad mūsų užsienio politika yra tam, kad Putinas nepanorėtų. O jei panorės, tai Lietuvą užpulti bus nelengva, nes reikės pulti visą NATO. Tai labai rizikinga.

XX amžius daugeliui rusų neatrodė laimingas. Nors šalis buvo savo geležiniu kumščiu pasiekė Elbę Vokietijoje, patyrė du pasaulinius karus ir galiausiai savos valstybės žlugimą. Valdė keliasdešimt tautų, kurios galiausia norėjo valdytis pačios. Po nesėkmingos karinės-politinės “iškylos” į Afganistaną SSSR/Rusija pralaimėjo veik visas tarptautinės politikos batalijas, per mažiau kaip du dešimtmečius jos karinė ir politinė “ranka” sutrumpėjo tūkstančiais kilometrų. Pirmus du XXI amžiaus (Putino) dešimtmečius reikia vertinti, kai Rusijai nesėkmingus. Ekonomikos stebuklas neįvyko,  modernizacija neprasidėjo, su nafta ir dujomis nepraturtėjo tiek, kad galėtų keisti kitas gyvenimo sferas, postsovietinės erdvės kontrolė sumenko, ir jos likučius tenka graibyti smulkiais lokaliais karais.

Pakanka pažvelgti į dabartinės Rusijos žemėlapį ir palyginti jį su Rusijos geografiniu „vaizdu“ kokiais 1700. Išvada peršasi pati: Šaltasis karas prieš kelis dešimtmečius baigėsi tuo, kad Rusija Europoje prarado praktiškai visa tai, ką buvo užkariavusi per 300 metų. Rusija šiandien atrodo kaip kokia viso labo Maskvos kunigaikštystė. Nepaisant Rusijos vadovų norų padaryti ją vėl didžiąja valstybe, jos reikšmė pasaulio politikoje vis dar mažėja. Sprendžiant globalinius ir geopolitinius klausimus, vis rečiau jos ir ko nors klausiama, vis mažiau jos, net perinčios „žaliuosius žmogeliukus“, bijomasi. Ir visos toks Vakarų pasaulio bendravimo ir nebendravimo su Putinu idėjos bei formos veda į paprastą formulę – norime su Rusija bendrauti ir padėti jai tapti normalia saugia valstybe, tačiau bijome, kad vėl padėsime sukurti pavojingą geopolitinį monstrą.

O iš tiesų ar ta Rusija kada nors buvo laiminga, ar tik visą laiką kovojo dėl savo identiteto, dėl savo išskirtino vaidmens, dėl to, kas jos turi bijoti ir kodėl Rusijai vis reikia „padėti“ savo kaimynams? Kokia ji turi būti, kad eilinis rusas džiaugtųsi ne kokio Krymo aneksija, o asmeniniu buitiniu gerbūviu ir teisingumu.

Atmetus visus valdiškus scenarijus ir užsakomąsias strategijas, galima pastebėti, kad Rusijos ateities klausimu vyrauja veikiau pesimistinis nusistatymas. Yra laimingos Amerikos Laimingos Kinijos ar Indijos planai. Kebliau su Afrika, net ir ten atsiranda laimės planuotojų. Laimingos Rusijos plano nėra, o jos ateitis – pasaulio provincija arba nedidelės politinės reikšmės teritorija. Platesne prasme dabartinė Rusijos idėja yra „išlikimo strategija, įsivaizduojamų priešų apsuptyje“. Visi pačioje Rusijoje sukurti planai, - tai planai pavojuje atsidūrusios nelaimingos šalies siekis įtvirtinti save jėga ir pergalėmis prieš kaimynus. George Friedman, parašęs įtikėtinai atrodančią XXI amžiaus istoriją, Rusijai priskiria žaliavų provincijos vaidmenį ir beveik marginalią reikšmę tarptautinėje politikoje.

Bene vienintelis globalus scenarijus, kuriame Rusijos vaidmuo minimas pozityviai, tai vadinamas BRICS pasaulis, kuriame turėtų dominuoti Brazilija, Rusija, Indija, Kinija ir Prieš Afrika. Net ir jame Rusija matoma, kaip potencialiai silpniausia grandis. Net pačio BRICS šviesios ateities galimybėmis vis labiau abejojama – pernelyg daug vidinių problemų kiekvienoje iš sąrašo šalių.

Rusijos kaip valstybės buvime yra kažkokia sisteminė yda. Tačiau kokia – gal kelias į Europą?

Iki šiol nerimsta istorikų ir politologų ginčai dėl to – reikėjo ar nereikėjo Rusijai eiti į Europą. Iki XVIII amžiaus pradžios Rusija neturėjo tokių ženklių identiteto problemų, negrasino ir Europai. Gal tuomet buvo visiems geriau... Įkūrusi Sankt Peterburgą, nugalėjusi Švediją, užėmusi Livoniją ir galiausiai palaužusi Lietuvos-Lenkijos valstybės “buferį” Rusija tapo Europos politikos realybe, Europos istorijos dalimi. Atsirado ir Rusijos priskyrimo problema: ar Rusija yra Europoje, ar ne? Rusija turi labai daug teritorijos, bet ir labai daug visiškai nenaudingos teritorijos: tiek daug jos galima tik “turėti”, bet ne civilizuotai naudoti. Rusija buvo ir tebėra kaustoma neatsakyto klausimo: kokiai civilizacijos tradicijai ji priklauso – Europos ar Azijos, kokia yra reali ir įsivaizduojama Rusijos įtaka pasaulyje?

Rusijos geopolitinis neapibrėžtumas gimdo gausą Rusijos raidos teorijų. Panslavistinė vizija teigia, kad Rusija, kaip didžiausia slavų valstybė, atstovaujanti didžiausią slavų tautą turi vykdyti visų slavų “gynimo ir saugojimo” misiją. Esminis doktrinos realizavimo būdas - suteikti Vidurio ir Rytų Europos tautoms "teisingas" (etnografines) sienas. Anot kitos – eurazijiečių – teorijos, buvusios Rusijos imperijos tautos sudaro savitą civilizaciją, besiskiriančią tiek nuo Vakarų, tiek ir nuo Vidurio Europos. Tai Europos ir Azijos mišinio civilizacija: "Be mongolų totorių jungo nebūtų Rusijos". Neoeurazijizmo autoritetai sumanė, kad Euraziją nuo Europos skiria nematoma klimatinė “siena”, kuri atmosfera eina maždaug buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Maskvos kunigaikštystės 1771 m. siena. Tai štai kodėl Lietuva niekad nebus Rusija, o niekada nesijaus komfortabiliai Lietuvoje. Ir nieko tad čia nuostabaus, kad ilgiausias karas Lietuvos istorijoje vyko vis kažkur ties ta linija.

Dabartinis Rusijos euroazijimas, toks priimtinas valdančiajai grupuotei, nukreiptas prieš atlantizmą, t.y. euroatlantinę JAV ir Vakarų Europos bendriją. Rusijai, norinčiai atgauti turėtas pozicijas, būtina visais įmanomais būdais mėginti priešintis JAV įtakai, siekti jos silpnėjimo pasaulyje ir, visų pirma, Europoje. Rusijos užsienio politikoje dominuoja mąstymas, besiremiantis Rusiją supančios erdvės identifikavimo ir jos užvaldymo principais. Kadangi Rusija suvokia save ir kaip didžiąją valstybę, formuoja ir savo globalų mąstymą, globalią strategiją, kurioje Rusijoje tenka unikali politinė misija.

Tačiau Rusijos geopolitinius žingsnius slegia vyraujantis kontinentinis mąstymas. Caras Aleksandras I, 1812 metais sumušęs Napoleono Bonaparto kariuomenę, atsisakė Havajų salų jam pateikto pasiūlymo padaryti jas Rusijos protektoratu. Tuo būdu Rusija lyg ir atsisakė unikalaus šanso, ko teoriškai turėtų siekti valstybė mąstanti apie palankią geopolitinę perspektyvą. Aleksandras II 1867 metais žengė šiandieniniame pasaulyje sunkiai suvokiamą žingsnį ir už 7,2 milijono JAV dolerių Jungtinėms Amerikos Valstijoms pardavė net 1,5 mln km2 plotą užimančią Aliaską bei šalia jos nusidriekusias ir strategiškai nepaprastai svarbias Aleutų salas, tikriausiai nenumatydamas, kad regionas vėliau taps vienu iš “aukso karštligės rajonų. Tačiau net ir be gamtos turtų Aliaskos “turėjimas” pats savaime užtikrintų ir visišką Šiaurinės Ramiojo vandenyno dalies kontrolę.

Dabartinė Putino Rusija kaimynų atžvilgiu vykdo ne savo, o jau neegzistuojančios SSSR politiką, vis dar tikėdama, kad vadovėlinis internacionalizmas ir amžinos Sovietų įtakos zonos tebeegzistuoja. Demografija ir biologija tačiau, veikia ne Rusijos naudai – dauguma Vidurinės Azijos gyventojų gimė arba tapo pilnamečiais jau nebe SSSR laikais, jiems Rusija nėra jokia politinė nostalgija, dauguma Rusijos slaviškų “sesių” informacijos laisvės dėka įsitikino, kad yra kur kas geresnių alternatyvų Maskvos valdžiai.

Pasibaigus Šaltajam karui, Vakaruose imta manyti, kad Rusija gali tapti liberalia valstybe. Dabar jau nebemanoma. Kita hipotezė sako, kad Rusija – amžina Sovietų Sąjunga, tik dabar gerokai susilpnėjusi. Rusijos gaivinimas – tai imperijos regeneravimas. Trečia populiari hipotezė iškelia Maskvos, kaip Trečiosios Romos idėją. Tai iš esmės eurazijinis Rytų krikščionybės gynėjas, ryškinantis ne savo atitikimą pasauliniams valstybingumo standartams, o priešingai – valstybės savitumą. Matyt panašiausia į tokią ji buvo paskutiniaisiais carinės valdžios dešimtmečiais. Pagal Zbigniewą Brzezinskį Rusija mėgaujasi tu, kad jai nėra geopolitinės alternatyvos. Stipri europietiška Ukraina būtent ta alternatyva ir taptų. Todėl Putinui tos stiprios ir nepriklausomos Ukrainos taip labai nereikia.

Ketvirtasis modelis, kurį ne kartą minėjau savo tekstuose ir kalbose – tai Maskvos kunigaikštystė. Štai kur tikroji Rusijos prigimtis. Ar tikrai nebuvo Petro I-ojo klaida tai, kad jis bandė daryti Rusiją tikra europine valstybe? Tokia ji netapo iki šiol. Kaip ir prieš 1000 metų ji parduoda žaliavas, o perka technikos reikmenis ir gaminius iš tų pačių žaliavų. Kaip ir visą laimingos Maskvos kunigaikštystės laiką.

Putinas nenori būti tik Maskvos kunigaikščiu, tačiau, matyt, supranta, kad pasaulis, jo politikai, Putino arba bijo arba nekenčia. Bijo jo sprendimų, nederančių su esančia pasaulio tvarka. Vladimirą Putiną myli kai kurie žmonės, matydami jame tam tikrą politinį tipažą, tačiau tai veikiau praeities, o ne ateities karta. Putino sovietinis himnas su imperiniu dvigalviu ereliu ir slaviškąja trispalve yra kaip tik toks sovietų, ir dar senesnės Rusijos simbolių ir ideologijų mišinys. Toks jau... heraldinis chuliganizmas, kuris, beje istorijoje išbandytas, bet nebuvęs ilgalaikis. Jokios žavios mesianistinės idėjos šalis neturi. Rusijos labai nelanksti ideologija. Imperializmas šiandien yra brangus „malonumas“, bet Rusija savęs be jo neįsivaizduoja. Ji yra savo imperialistinės prigimties įkaitė, o kai labai sunku pakeisti savo pačios pažiūras, kokios žalingos pačiai jos bebūtų. Tai tartum priklausomybės liga – priklausomybė nuo imperinio mąstymo, virstanti geopolitine kleptomanija. Ji kol kas linkusi veikiau slėpti savo ligas, nei jas gydyti. Rusija turi iš esmės du pasirinkimus: arba autoritarinis režimas su agresyvia užsienio politika, arba suirutė, po kurios dabartinės Rusijos gali ir nebelikti. Tad ir tolimesnė Putino ateitis yra veikiau kelias į praeitį.

O kuo čia dėti lietuviai? Jie juk ilgiausiai ir trukdė Rusijos europėjimo procesui. Sovietinė istoriografija, padarydama tikraisiais lietuvių priešais kryžiuočius, “pamiršo”, kad ilgiausiai Lietuvos istorijoje trukęs karas vyko ne su kryžiuočiais, o Rytų kaimynais. Štai kur geopolitinė misija.

Egidijus Vareikis

 

 



Jums taip pat gali patikti
kersti-kaljulaid-kreml-moskva-vladimir-putin-kohtumine-85959067_1579275849-ec46aa2ed33045d897b949567d339156.jpg
Politika
Putinas pakviestas į Estiją
2019-11-27
Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid oficialiai pakvietė Rusijos prezidentą...
tevynes-sajungos-lietuvos-krikscioniu-demokratu-frakcijos-posedis-5cb591b162c0c_1579273411-4859071a2d67e7fb866e27e7b169e952.jpg
Politika
Nuostabioji ateities Rusija: svajonė, ar...
2020-01-08
2019 metų gruodį Europos parlamente buvo sukurta neformali „Europinės Rusijos...
normandijos-ketverto-susitikimas-paryziuje-5dee81328d109_1579610787-2b0412a112e4a11f43b68fe76579a33e.jpg
Politika
Ukrainoje sprendžiamas ir rytinės Baltijos...
2019-12-20
Ne pergalė, bet ir ne pralaimėjimas - taip skelbė viena antraščių apie gruodžio...
popmpeo_1583152424-4a57b3d3e01e6a16ee2dfa030f6d785f.jpg
Visuomene
Baltai gali pagaliau atsikvėpti dėl „rusų...
Pagal vasarį atliktą Rusijos nepriklausomos (šiuo atveju tą būtinai išskirti)...
propaganda_1583239737-207163d02000b1c1bf0cb6de1fbf3c26.jpg
Amžinas karas ir amžina Pergalė
Šiais metais bus minimas Antrojo pasaulinio karo pabaigos 75-metis. Europoje...
rus-vet-scanpix2_1588592720-43372dab99ec7358d8b1e877a2e20e20.jpg
Propoganda
Rusija neatsisakys „Pergalės šėlsmo“
Šiais metais Rusija planavo pompastiškai atšvęsi pergalės Didžiajame Tėvynės...
rusijos-konstitucija-zumapress_scanpix_1594720760-919b67cbdde924f8474040a1ae8228bf.jpg
Politika
Naujiena
Rusija po Konstitucijos reformos – kas...
Kiek pavėlavusi dėl koronaviruso COVID-19 pandemijos, Rusija pagaliau...
orbanas-putinas-scanpix-ap_1599211332-e9169bce015fbe2d05639099b15643ee.jpg
Politika
Naujiena
Baltijos šalys ir Lenkija vs Vengrija...
Rugpjūčio 13-ąją Europos Sąjungos (ES) šalių pasiuntiniai dėjo gėles žuvusiajam...
navalnas-ir-policininkas_1600685704-4a1ff9dd6e62f0a7298e1ef1524f1cda.jpg
Naujiena
Kremlius išvalo politinį lauką
Istorija su bandymu apnuodyti žinomą Rusijos opozicijos atstovą Aleksejų...