Nuostabioji ateities Rusija: svajonė, ar realybė?
Nuostabioji ateities Rusija: svajonė, ar realybė?

2019 metų gruodį Europos parlamente buvo sukurta neformali „Europinės Rusijos draugų grupė“. Jos iniciatoriumi tapo viernas iš Lietuvos europarlamentarų – Andrius Kubilius. Suprantama, kad žodis „europinė“ grupės pavadinime nurodo pirmiausiai ne geografinę Rusijos padėtį, bet simbolizuoja politinius ir vertybinius orientyrus. Numatoma, kad šios grupės tikslas bus sukurti platformą, kurioje politikai, ekspertai ir Rusijos pilietinės visuomenės atstovai galės diskutuoti apie šios didelės šalies ateitį. Tačiau sunkiau yra atsakyti į klausimą, ar ta ateities Rusija, apie kurią yra kalbama, iš tikrųjų bus „europinė“ politine ir vertybine prasme, ar tai yra tik nieko neparemta svajonė, panaši į liūdną rusų liberalų pajuokavimą apie „nuostabią ateities Rusiją“ (rus. прекрасная Россия будущего).

Kur ieškoti vilties?

Siekti dialogo su normalia, europietiškai orientuota Rusijos visuomenės dalimi yra logiškas žingsnis. Tačiau iškarto reikia paminėti, kad sunku pasakyti, kiek iš tikrųjų tokių žmonių yra mūsų didžiojoje kaimynėje. Čia galima prisiminti, jog savo laiku skelbtos duomenys rodė, jog tik apie 15 proc. Rusijos gyventojų nepritarė Krymo užgrobimui. Tai reiškia, jog tik toks procentas žmonių šioje šalyje daugiau mažiau supranta, kas yra tarptautinės teisės normos, ar bent pritaria teiginiui, kad vogti yra blogai (nes Krymo užgrobimą galima traktuoti būtent kaip geopolitinę vagystę). Optimistai pasakytų, jog iš tikrųjų žmonių, kurie Rusijoje nepalaikė Krymo aneksijos, yra daugiau – jie tiesiog bijo atvirai išsakyti savo nuomonę dėl galimų politinių represijų ar socialinio spaudimo. Tačiau net toks optimistinis požiūris neleidžia tikėtis, kad didžioji dauguma Rusijos gyventojų iš tikrųjų yra europietiškai orientuota, palaiko demokratijos principus, o visas blogis yra sukoncentruotas tik Kremliuje.

Kitas svarbus aspektas – nemaža dalis mąstančių, drąsių ir liberalių žmonių šiandien yra tiesiog išstumti iš Rusijos. Kalba eina apie naują ideologinę emigrantų bangą. Iš esmės, „Europinės Rusijos draugų grupės“ atsiradimą EP irgi galima sieti su šiuo procesu. Už Rusijos ribų atsidūrė nemažai žmonių, kurie teikia vilties, jog su „nuostabia ateities Rusija“ iš tikrųjų galima bus susikalbėti. Be to, emigrantai kuria ir savo platformas. Puikus tokios veiklos pavyzdys būtų Laisvosios Rusijos forumas, kuris nuo 2016 m. du kartus į metus rengiamas Lietuvoje. Jis į vieną vietą surenka ne tik šimtus politinių emigrantų bet ir aktyvistus iš pačios Rusijos. Minėtas forumas atsirado Gario Kasparovo iniciatyva.

Panašią veiklą bando plėtoti ir buvęs politinis kalinys Michailas Chodorkovskis. Jo organizacija „Atviroji Rusija“ irgi vykdo tokio pobūdžio projektus, įskaitant ir viešuosius renginius – bendraminčių susibūrimus. Be to, Rusijos išeivija turi jau ir savo tradicinius kultūrinius renginius – festivalį Kulturus Čekijoje ir Marato Gelmano inicijuotą rusų kultūros forumą Juodkalnijoje „SlovoNovo“. Greičiausiai, tokios pobūdžio aktyvumo pavyzdžių už Rusijos ribų galima atrasti ir daugiau. Tačiau esminis yra kitas klausimas – kokį poveikį visą tai gali turėti realiai Rusijos ateičiai?

Scenarijai Rusijai

Nėra amžinųjų diktatūrų, o ir autoritariniai režimai dažniausiai yra trapesni, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Dabartinis politinis režimas Rusijoje pirmiausiai yra siejamas su Vladimiro Putino asmenybe. Beje, V. Putinas ir kaip žmogus, ir kaip politikas irgi nėra amžinas. Tai reiškia, jog vienokie, ar kitokie pokyčiai Rusijos tikrai laukia. Tačiau ar tai reiškia, jog ateities Rusija bus laisva, demokratinė ir europinė? Deja, atsakymas – ne.

Pirmiausiai, kalbėdami apie V. Putiną mes kalbame tik apie „ledkalnio viršūnę“. Šis politikas yra susiformavusio režimo simbolis, tačiau šalia jo yra tam tikra komanda, be to pačioje Rusijoje yra skirtingi „galios centrai“, kurie konkuruoja dėl įtakos. Teko netgi girdėti teiginį, jog V. Putinas iš tikrųjų atlieka arbitro funkciją tarp šių konkuruojančių „galios centrų“, kas ir lemia jo asmeninę įtaką. Kaip ten bebūtų, naivu tikėtis, jog „Rusija be Putino“ automatiškai taps demokratine, laisva valstybe. Greičiausiai reikėtų kalbėti apie tam tikrą „kolektyvinį Putiną“, o tai reiškia, jog V. Putinas kaip asmenybė iš tikrųjų nėra toks reikšmingas visai sistemai.

Rusijoje neatmetamas švelniųjų pokyčių scenarijus, kai dabartinis prezidentas gali būti tiesiog paaukotas sistemos, suverčiant jam kaltę dėl santykių pablogėjimo su Vakarais, ekonominės krizės, žmonių gyvenimo prastėjimo ir pan. Kalbant paprasčiau, dabartinė sistema, paaukodama V. Putiną, gali bandyti išeiti iš izoliacijos, pagerinti politinius ir ekonominius santykius su Vakarais bei atnaujinti savo įvaizdį, nesitransformuojant iš esmės.

Galimas ir kitas vidinės sistemos transformacijos variantas – paaukojant V. Putiną kaip „pernelyg minkštą“, pakeičiant jį „tikru vanagu“ (šiam vaidmeniui tiktų dabartinis Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu). Tai būtų konfrontacijos didinimo scenarijus, didesnis Rusijos radikalizavimas, siekiant  užtikrinti maksimalią visuomenės mobilizaciją žaidžiant tokiais konceptais, kaip: Rusija – apsiausta tvirtovė, priešas prie vartų ir pan.

Netgi jeigu V. Putinas mirtų ar negalėtų toliau atlikti savo vaidmens dėl sveikatos priežasčių – tai, kas užimtų jo vietą būtų sprendžiama sistemos viduje. Kalbant paprasčiau, naują lyderį nustatytų tie patys žmonės, kurie yra dabar valdžioje. Panašiai būtų įgyvendinamas ir galimas „įpėdinio“ scenarijus, jeigu V. Putinas tiesiog nuspręstų atsitraukti nuo politikos ir pagyventi savo malonumui. Tiesa, pasirinkti tokį variantą dabartiniam Rusijos prezidentui ko gero trukdo baimė prarasti įtaką ir galias.

Dar vienas galimas režimo pokyčio scenarijus – revoliucija. Tačiau, vėlgi, nėra jokių garantijų, jog tai bus būtent liberali, demokratinė revoliucija, naikinanti autoritarizmą ir vedanti Rusiją į laisvę. Politinių sukrėtimų atveju valdžia gali atsidurti radikaliųjų jėgų (tiek kraštutinių dešiniųjų, tiek kraštutinių kairiųjų) rankose, kas gali reikšti vieno autoritarinio režimo pakeitimą kitu. Būtina paminėti, jog ir pats populiariausias dabartinis opozicinis politikas Rusijoje – Aleksejus Navalnas – pagal savo prigimtį nėra liberalus demokratas, o yra arčiau rusų nacionalistų. Jeigu net jam pavyktų ateiti į valdžią, jau dabar aišku, kad jis, pavyzdžiui, tikrai neskubėtų grąžinti Krymą Ukrainai, o tai jau savaime daug ką pasako.

Ką tai reiškia Lietuvai?

Kalbant apie geopolitinį Lietuvos interesą, tai jį labiausiai atitinka demokratinė Rusija, su kuria galima plėtoti produktyvų dialogą, paremta bendrais supratimais apie politinius procesus bei bendromis vertybėmis. Tačiau žiūrint į situaciją ir procesus mūsų didžiojoje kaimynėje sunku būti optimistu. Greičiausiai svajonės apie draugišką ir „nuostabią ateities Rusiją“ taip ir liks svajonėmis.

Ar tai reiškia, jog nėra prasmės palaikyti ryšių su Rusijos emigracijos atstovais, nes nuo jų vis vien niekas nei šios šalies dabartyje, nei šios šalies ateityje nepriklauso? Toks požiūris gal būtų ir pragmatiškas, tačiau, ko gero, neteisingas. Galiausiai, tai yra vieninteliai Rusijos atstovai, su kuriais galima plėtoti daugiau-mažiau objektyvų dialogą. Be to, kartais išsipildo net mažai tikėtini scenarijai, tad teigti, jog ateities Rusija TIKRAI NEBUS demokratinė irgi būtų pernelyg drąsu.

Tačiau, kaip sakoma, rengtis reikia blogiausiam scenarijui. Pagal jį „ateities Rusija“ išliks agresyvia valstybe, semianti savo gyvastį imperinėse svajonėse, o politiniai pokyčiai joje bus tik kosmetinio pobūdžio. Tokioje situacijoje turi būti stiprinamas tiek Lietuvos saugumas (kaip tai turi būti daroma – atskiro straipsnio tema), o taip pat europinė šalies tapatybė, ruošiantis gana ilgai gyventi naujojo Šaltojo karo situacijoje, kur mums dabar pasisekė atsidurti Vakarų pusėje. Adekvačios rusų emigrantų bendruomenės palaikymas tokiu atveju irgi turi prasmę – formuojant virtualią, arba dvasinę alternatyvą Rusijai, kaip savo valdų plėtra susirūpinusiai imperijai. Kaip ir buvo pasakyta, „kitokia Rusija“ turi mažai šansų nugalėti artimiausioje perspektyvoje, tačiau vis vien svarbu, kad idėja arba svajonė apie tokią Rusiją neišnyktų.

Viktor Denisenko



Jums taip pat gali patikti
vladimir_putin_1579507676-789e9b77e3a2ba00898ad5fc00f9a5d5.jpg
Putino Rusija 2020. Dabarties pamokos ir...
2020-01-03
Apie Rusiją kalbama ir rašoma išties daug – apie jos vadovo...
popmpeo_1583152424-4a57b3d3e01e6a16ee2dfa030f6d785f.jpg
Visuomene
Baltai gali pagaliau atsikvėpti dėl „rusų...
Pagal vasarį atliktą Rusijos nepriklausomos (šiuo atveju tą būtinai išskirti)...
propaganda_1583239737-207163d02000b1c1bf0cb6de1fbf3c26.jpg
Amžinas karas ir amžina Pergalė
Šiais metais bus minimas Antrojo pasaulinio karo pabaigos 75-metis. Europoje...
orbanas-putinas-scanpix-ap_1599211332-e9169bce015fbe2d05639099b15643ee.jpg
Politika
Naujiena
Baltijos šalys ir Lenkija vs Vengrija...
Rugpjūčio 13-ąją Europos Sąjungos (ES) šalių pasiuntiniai dėjo gėles žuvusiajam...
navalnas-ir-policininkas_1600685704-4a1ff9dd6e62f0a7298e1ef1524f1cda.jpg
Naujiena
Kremlius išvalo politinį lauką
Istorija su bandymu apnuodyti žinomą Rusijos opozicijos atstovą Aleksejų...