Išskyrus rytų europiečius, vis dėlto vangi Europos reakcija į tai, kas dedasi ryčiau
  • Titulinis
  • Politika
  • Išskyrus rytų europiečius, vis dėlto vangi Europos reakcija į tai, kas dedasi ryčiau
Išskyrus rytų europiečius, vis dėlto vangi Europos reakcija į tai, kas dedasi ryčiau

Čia skelbtame tekste „Rusų diplomatų krytis“ to kryčio uvertiūra nurodyta situacija, kai Čekijos policija ir Kovos su organizuotu nusikalstamumu nacionalinė valdyba balandžio 17-ąją paskelbė paiešką Rusijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos agentų Anatolijaus Cheligos bei Aleksandro Myshkino, kurie Čekijoje įtariami 2014 metų spalio 16-ąją prisidėję prie sprogimo kompanijos „Imex Group“ sprogmenų sandėlyje Vrběticės kaime šalies rytuose.

Istorija gavo diplomatinį tęsinį, kai Čekija iš šalies išsiuntė 18 rusų diplomatų ir paprašė partnerių NATO bei Europos Sąjungoje (ES) taip pat išsiųsti dalį Rusijos atstovybėse dirbančių galimų agentų. Čekijos ministras pirmininkas Andrejus Babišas paskutinį kartą prašymą pakartojo gegužės 8-ąją vykusiame ES šalių narių lyderių susitikime Portugalijoje, „minimizavęs“ jo apimtis bent iki vienų išsiųsto rusų diplomato kaip solidarumo ženklo su Praha.

Čekijos ministras pirmininkas priminė reikalą suprasti, jog vienos Bendrijos narės užpuolimas reiškia ataką prieš visą ES. Kolegos Bendrijos šalių lyderiai pažadėjo prie klausimo grįžti Europos Tarybos (ET) susitikime gegužės pabaigoje.

Iškart nurodytina, kad Čekijos ministro pirmininko pasisakymas Portugalijoje veikiau skirtas senosioms ES narėms iš vakarų, pietų Europos, nes dauguma rytų ir vidurio europiečių solidarumą su čekais jau buvo pademonstravę ir rusų diplomatus išprašę.

Ryšium su kuo primintinas čekų komentatoriaus Liboro Dvořáko ne ypač optimistinis vertinimas, kad jis nesitikįs ypač galingos sąjungininkų ES ir NATO reakcijos, kokia sekė, pavyzdžiui, po Skripalių nuodijimo Jungtinės Karalystės (JK) Solsbertyje, kai pora dešimčių Vakarų valstybių išsiuntė 146 rusų diplomatus. Ir todėl, kad Čekijos geopolitinė galia nusileidžia JK, ir dėl šalies tarptautinės reputacijos, nes čekų politinę klasę tebeskaldo santykio į Rusiją klausimas.

Vis dėlto ne tik. Tik 18 Europos Parlamento (EP) narių iš Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Slovakijos, Latvijos, Bulgarijos, Danijos, Rumunijos, Estijos ir Prancūzijos balandžio 2-ąją parėmė pareiškimą, raginantį Rusiją baigti gąsdinti Ukrainą. Maskva tuo metu tebebuvo sutraukusi kaimynės pasienyje virš 100 tūkstančių karių. EP posėdžiauja 751 deputatas iš 28 valstybių.

Europos reikalus kuruojantis Prancūzijos valstybės sekretorius prie užsienio reikalų ministerijos Clémentas Beauneas interviu „Radio J“ balandžio 14-ąją, Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio vizito į Paryžių pas prezidentą Emmanuelį Macroną išvakarėse, nurodė, jog vizito nereikėtų vertinti kaip signalo Ukrainai įstoti į ES.

Nors dieną prieš Amerikos centrinės žvalgybos valdybos direktorius Williamas J. Burnsas Senato žvalgybos komiteto specialiame posėdyje nurodė neatmetąs galimybės, kad Maskva imsis karinės invazijos į Ukrainą. Ukrainos pasiuntinys Vokietijoje Andriyus Melnykas tą pačią balandžio 15-ąją buvo konkrečiai atviresnis, interviu radijui „Deutschlandfunk“ situaciją pavadinęs katastrofiška, nes/kai Rusija siekia nutrinti Ukrainą kaip valstybę nuo žemėlapio. Ir nurodęs, kad jo šaliai nebeužtenka solidarumo pareiškimų, reikia ir konkrečios pagalbos, taip pat ginklais, kad galėtų apsiginti nuo agresijos.

Dabar žinoma, kad iki agresijos buvo kur kas arčiau nei daugelis manė; laimė, nenutiko.

JK užsienio reikalų ministerija balandžio 15 dieną išsikvietė Rusijos pasiuntinį Andrejų Keliną išreikšti tik susirūpinimo Maskvos agresyviais veiksmais prieš Ukrainą. Tiesa, ir davė suprasti rusų diplomatui remianti JAV prezidento Joe Bideno paskelbtas sankcijas Maskvai.

Atsakydami į ES sankcijas rusai balandį įvedė kontrsankcijas su draudimu vykti į Rusiją 8 aukštiems Bendrijos pareigūnams, tarp jų EP pirmininkui Davidui Sassoli - beje, jų sąraše net du latviai ir vienas estas, proporcija aiškiai rytų Europos naudai. Čia minėtas C. Beauneas jas tik pavadino neproporcingomis, Briuselis atsakymą teberengia. Maždaug toks tempas.

Ukrainos ministras pirmininkas šaliai ypač dramatišku 2014-2016 metų laikotarpiu Arseniyus Yatsenyukas diskusijoje Kijevo saugumo forume balandžio 28-ąją nurodė būtinumą ES kartu su Amerika priešintis Rusijos agresijai jo šalyje. Kalbama vis dėlto apie siekiamybę, ne realią padėtį.

Blaivino Kijevą Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, interviu dienraščiui „Evropeyskaya pravda“ balandžio 6-ąją Ukrainos šansą tapti visaverte ЕS nare vertinęs ne anksčiau kaip po dešimtmečio, tiesa, ir ne vėliau nei 30-dešimtmečio. Pasak G.Nausėdos, Kijevui kaip tarpiniai šia prasme svarbūs 2025, 2027 ir 2028 metai, kai ET pirmininkaus jai draugiškos Lenkija, Lietuva, Latvija. Kaip matome, vien Europos rytai.

Šveicarų „Neue Zürcher Zeitung“ (04 23) aptakiai, su žodeliu „galbūt“ konstatuoja, jog tai Maskva sėja įtampą Europoje, o į buvusias satelites iš jos rytų, nors ES, NATO nares beveik dvidešimtmetį, tebežvelgia iš pokolinijinių pozicijų. Vidurio ir rytų Europa skausmingai suvokia, jog erdvės kompromisui lieka vis mažiau, šią aplinkybę derėtų įvertinti ir neryžtingai ES, jei nenori išbarstyti įtakos žemyno rytuose. Vėlgi, nuosaka tariamoji.

Kaip nurodo „Radio Svobodnaya Evropa/Radio Svoboda“ apžvalgininkas Rikardas Jozwiakas, kuomet kyla reikalas iš tiesų veikti, įsijungia biurokratinė inercija, tą patvirtina reakcija į Rusijos agresiją prieš Ukrainą 2014-aisiais ar pernykščius į įvykius Baltarusijoje. Ir dabar randasi ES narių iš Vakarų, vengiančių atviro pokalbio, ką prie savo sienų išdarinėja Rusija.

Gana gėdingai atrodė pirmas bendras Vokietijos ir Prancūzijos oficialus pareiškimas dėl įvykių prie Ukrainos – „abiems pusėms dera mažinti eskalacijos laipsnį“. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje tokios šalys kaip Italija, Portugalija, remiamos Ispanijos, Graikijos, irgi pasisako už formuluočių aptakumą.

Pasak R.Jozwiako, tai ne vienkartiniai neapsižiūrėjimai, o nemenkos dalies vakarų Europos politikų nusiteikimo atspindys. Europietiškų sankcijų klausimą Rusijai iškėlusi Lenkija buvo paremta tik kelių sąjugininkių iš žemyno rytų, Ukrainos draugė Varšuva liko beveik visiškoje izoliacijoje, Baltijos šalys, nors drąsios, nėra politiškai ypač įtakingos.

ES dauguma kabinasi įstatymų, pagal kuriuos nieko negalima daryti preventyviai. Kad reakcija „nutiktų“, rusai turėtų peržengti Ukrainos sieną. Bet ir tuo atveju veikiausiai būtų kalbama apie sankcijinius valdininkų sąrašus, ne daugiau (pavyzdžiui, ne visapusiškas ekonomines sankcijas).

Trečiasis Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas straipsnyje britų dienraščiui „The Telegraph“ (04 30) nurodė, kad kai kurios Europos sostinės (gal ir netyčia) skatina, o ne slopina rusų agresiją. Gi negebėjimas adekvačiai atsakyti, realybės ignoravimas tik skatina ir skatins Kremlių agresyvumui. Europa atakuojama, todėl partneriškas solidarumas būtinas.

Bet Vokietija koncentruojasi į parlamento rinkimus rugsėjį, Prancūzijos prezidentui E. Macronui irgi reikia rengtis naujam rinkimų ciklui, kai po metų, panašu, teks nuožmiai kautis su nacionaliste Marina Le Pen. Olandijoje patyręs Markas Ruttė iš visų jėgų mėgina burti koaliciją išlikimo valdžioje reikalu, Italijos ministrui pirmininkui technokratui Mario Draghi tenka užsiimti nusilpusia ekonomika. Ir taip toliau.

Čia dar naujas „amžinos šrioderizacijos“ precedentas Europoje (buvusį Vokietijos kanclerį Gerhardą Schröderį Kremlius banaliai nupirko lobizmui, iš pradžių pavertęs koncerno „Gazprom“ Stebėtojų tarybos pirmininku, o nuo 2017-ųjų paskyręs „Rosneft“ direktorių tarybos pirmininku), kai kovo -ąją viešojoje erdvėje pasklido informacija apie buvusios Austrijos užsienio reikalų ministrės Karinos Kneissl iškėlimą į „Rosneft“ direktorių tarybą. Politikė dirbo ministre nuo 2017-ųjų gruodžio, buvo priversta atsistatydinti po to, kai ją delegavusi krašutinė dešinioje Laisvės partija pateko į korupcijos skandalą. 2018-ųjų vasarų Rusijos prezidentas V.Putinas apsilankė K.Kneissl vestuvės ir sušoko su nuotaka.

Kaip priešingybė tam, kas išdėstyta, atrodo trijų Baltijos šalių užsienio reikalų ministrų solidarumo vizitas į atakuotą (ir atakuojamą) Ukrainą balandžio 15-ąją, kuriuos sveikindamas Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytras Kuleba bendroje spaudos konferencijoje sakė: „Džiaugiuosi sveikindamas Kijeve Baltijos kolegas ir draugus Rusijos eskaluojamos įtampos mūsų laikinai užimtose žemėse fone. Mes būtinai esame vieningi, nesulauksite, nebijome Maskvos grasinimų.“

P.s. Kad ne viskas vien abejotina, nurodo ir faktas, jog balandžio 29-ąją EP pavyko gana vieningai priimti iš tiesų rimtą rezoliuciją atvejui, jei Rusija imtųsi atviros agresijos prieš Ukrainą. Joje pirmą kartą kalbama apie karinės pagalbos Ujkrainai stiprinimą, galimybę atjungti Rusiją nuo tarptautinės atsiskaitymų sistemos SWIFT bei sustabdyti jos energetinių resursų (naftos, gamtinių dujų) importą. Taip pat nurodomas būtinumas stabdyti „Gazprom“ projekto „Šiaurės srautas-2“ statybą, pasisakoma prieš abejotinus rusų koncerno „Rosatom“ projektus Europoje.

Dar: dalyvauti ES saugumo ir gynybos programoje gegužės 8 dieną pirmą kartą pakviestos ne Bendrijos narės JAV, Kanada ir Norvegija. Kaip ta proga nurodė ES diplomatijos vadovas Josepas Borrellis, realybė tokia, kad tenka rengtis gyventi pasaulyje, kuriame galimos naujos grėsmės, su kuriomis įmanoma susidoroti tik kartu.

Dar prie viltingų ženklų: ES delegacija gegužės 8-ąją pranešė sumokėjusi 40 000 Sakartvelo larių (9668 eurų) užstatą, kad būtų paleistas suimtas Sakartvelo opozicijos lyderis Nikanoras Melija. Bendrija išreiškė viltį, kad toks žingsnis padės išspręsti politinę krizę po rinkimų Kaukazo šalyje, žūtbūt siekiančioje euroatlantinės integracijos.

P. p. s. Tai teikia vilties ir rytų europiečiams, kurie šiaip jau ne skundžiasi, o veikia, apie ką kitame tekste „Posovietinio solidarumo pamokos“.

Arūnas Spraunius



Jums taip pat gali patikti