Baltijos šalys ir Lenkija vs Vengrija Baltarusijos klausimu
Baltijos šalys ir Lenkija vs Vengrija Baltarusijos klausimu

Rugpjūčio 13-ąją Europos Sąjungos (ES) šalių pasiuntiniai dėjo gėles žuvusiajam protestuose prieš Aleksandro Lukašenkos režimą prie metro stoties „Puškinskaya“ Minske, apie pusantro tūkstančių žmonių dėkodami jiems skandavo „Spasibo!“ ir „Dziakuj!”. ES atstovybės Baltarusijoje vadovas Dirkas Schuebelis kreipimąsi į susirinkusius pradėjo nuo solidarumo su prievartos aukomis žodžių, po ko ragino Baltarusijos valdžią paleisti visus neteistai sulaikytus žmones ir leisti taikiai protestuoti. Diplomatas taip pat anonsavo penktadienio popietę suplanuotą Bendrijos užsienio reikalų ministrų diskusiją situacijos Baltarusijoje klausimu.

Atviras klausimas, ar gėles su kolegomis iš ES Minske dėjo Vengrijos ambasadorius. Veikiausiai dėjo. Jo šalis neblokavo Bendrijos anksčiau priimto 27 ES narių A.Lukašenkos režimą smerkiančio pareiškimo, bet likus dienai iki užsienio reikalų ministrų diskusijos dėl galimų sankcijų Baltarusijai, Budapeštas jau ragino nepasmerkti baltarusių diktatoriaus ostrakizmui, kaip pareiškė Vengrijos užsienio reikalų ministras Peteris Szijjartas, negalima sankcijomis kenkti santykių tarp ES ir Minsko plėtrai ir stabdyti partnerystės programų.

Budapeštas pasirodė esąs didžiausias skeptikas sankcijų žmogėdriškam Baltarusijos režimui klausimu, jo pozicija gerokai skiriasi nuo to, už ką dar prieš svarstymą pasisakė Vokietija, Latvija, Lietuva, Švedija, Austrija, Lenkija, Estija, vienareikšmiškai parėmusios sankcijas. Už jas pasisakė ir Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen, prieš penktadienio diskusiją „Twitteryje” nurodžiusi papildomų sankcijų būtinybę prieš paminančius demokratines vertybes ir žmogaus teises Baltarusijoje.

Lietuvos, Lenkijos, Latvijos ir Estijos prezidentai ES planuotomis priemonėmis neapsiribojo ir rugpjūčio 14-ąją paskelbė deklaraciją su reikalavimais Minskui nutraukti smurtą ir gerbti pagrindines laisves, žmogaus ir piliečių teises, įskaitant žodžio, žiniasklaidos, susirinkimų laisvę ir žurnalistų saugumą, skubiai paleisti visus sulaikytus protestuotojus, sustabdyti tolesnį žmonių persekiojimą, nedelsiant pradėti dialogą su Baltarusijos žmonėmis.

Šalys deklaracijos iniciatorės ragino surengti Baltarusijoje nacionalinio susitaikymo forumą, kurį sudarytų vyriausybės ir visuomenės atstovai, kaip tinkamą žingsnį pradėti tikrą nacionalinį dialogą. Taip pat paskelbė esančios pasirengusios tarpininkauti, kad būtų pasiektas taikus krizės  sprendimas ir sustiprinta Baltarusijos nepriklausomybė bei suverenumas.

Vilnius „nuo saves” dar  pasiūlė ES sukurti fondą represijų Baltarusijoje aukoms. Tikriausiai ir dėlto JAV naujienų agentūra „Associated Press“ rugpjūčio 14 dieną konstatavo, kad nors Lietuva ES mastu gana maža šalis, bet atlieka neproporcingai didelį vaidmenį dėl situacijos Baltarusijoje ir net perėmė lyderės vaidmenį iš Lenkijos.

Europos žiniasklaida ES užsienio reikalų ministrų diskusijos išvakarėse priminė, kad 2016-aisiais Minskui paleidus politinius kalinius Bendrijos ir Baltarusijos santykiai buvo lyg ir pradėję taisytis, Vengrijos pastangomis net sušvelnintas ginklų embargas. Reaguodama į skandalingus 2010 metų prezidento rinkimus, ES nuo 2011-ųjų neįsileido kai kurių baltarusiškų prekių, neišdavė vizų bei  įšaldė sąskaitas 174 su režimu siejamų asmenų, įskaitant patį A.Lukašenką.

Dabartinis smurto protrūkis Baltarusijos miestuose  trapios pažangos ženklus nušlavė, kaip su nuoroda į neįvardytus ES diplomatus bei valdininkus nurodė naujienų agentūra „Reuters“, dabartinis politikos vektorius atrodo akivaizdus, tereikia įvertinti spaudimo Minskui mastą, kad jis būtų naudingas (ne per stiprus - ?), ne pastūmėtų galutinai pergąsdintą perspektyvos netekti valdžios diktatorių A.Lukašenką į Maskvos glėbį.

Kad Maskva „budi“, nurodo ir Rusijos užsienio reikalų ministerijos spaudos sekretorės Marijos Zacharovos pareiškimas ES užsienio reikalų ministrų susitikimo išvakarėse, esą tai išorės jėgos kišasi į suverenios Baltarusijos vidaus reikalus visuomenės skaldymo bei situacijos destabilizavimo tikslais. Ir kad panašių metodų taikymą Maskva ne kartą stebėjo kitose šalyse (Be abejo, pirmiausia Ukrainoje – A.S.). Rugpjūčio 15-ąją tą patį kartojo po kruvinos rinkimų dramos kurį laiką „nugulęs“, bet „pradėjęs atsitokėti“ A.Lukašenka.

Nobelio literatūros premijos laureatė Svetlana Aleksijevič interviu „Svoboda.org“ (08 12) citavo opozicinį politiką Anatolijų Lebedko, pasak kurio, Baltarusijoje veikia ir rusų specialios paskirties dalinių (OMON) pareigūnai. Taip kad tradiciškai atviras klausimas, kas čia kur kišasi.

Galų gale ES šalių užsienio reikalų ministrai penktadienio popietę sutarė dėl individualių sankcijų atsakingiems už nedemokratiškus rinkimus bei smurto gatvėse. Tam pritarė absoliuti dauguma, tad Europos Komisijoje pradėtas techninis parengiamasis darbas, kaip sukonkretino Slovakijos užsienio reikalų ministras Ivanas Korčokas, ES diplomatinės tarnyboms pavesta sudaryti „juodąjį sąrašą“ baltarusių valdininkų, vidaus reikalų ir specialiosios milicijos pajėgų vadovybės atstovų, kuriems būtų įvedamos individualios sankcijos. Galutinį sprendimą planuojama priimti ES šalių narių užsienio reikalų ministrų susitikime Berlyne rugpjūčio 27-28 dienomis.

Vis dėlto „Reuters“ cituoti ES diplomatai, valdininkai nurodė, jog nuo Vengrijos kaip didžiausios sankcijų Minskui skeptikės daugeliu atžvilgių priklausys, kiek toli sankcijomis ES pasiryžusi eiti.

Vengrijos užsienio reikalų ministras yra keblokoje situacijoje, vykdydama savo šefo ministro pirmininko Viktoro Orbano parėdymus. V.Orbano pirmo vizito Minske proga birželio pradžioje Baltarusijos lyderis nepraleido progos skambiam pareiškimui, jog jo šalis pasirengusi plėsti dialogą su NATO, bet pagarbos ir lygiateisiškumo pagrindu. Turbūt labiausiai į autoritarizmą nešiojamą Vengriją A. Lukašenka įvardijo artimiausia partnere ES ir pagrasino, kad Baltarusija ir Vengrija pasirengusios griežtai reaguoti į užsienio spaudimą dėl jų branduolinių programų. Kalbama apie rusų koncerno „Rosatom“ projektus – Astravo atominę elektrinę (AE) Baltarusijoje ir dviejų naujų energoblokų montavimą Pakšo atominėje elektrinėje Vengrijoje.

V.Orbanas Minske „savo ruožtu“ ragino ES atšaukti sankcijas A.Lukašenkos režimui dėl žmogaus teisių pažeidimų. Taigi „kruviną puotą“ savo šalies miestuose surengęs baltarusių diktatorius spaudimo Europai „argumentą“ V.Orbano asmenyje turi.

Primintina, kad dabartinio Vengrijos režimo gyvybingumą nuostabiu būdu palaiko ES fondų lėšos (sudaro 4 proc. Vengrijos BVP), kurių nemenka dalis „savų“ oligarchinių struktūrų išvagiama, tą patvirtina Europos kovos su finansiniais piktnaudžiavimais valdybos OLAF atlikti tyrimai. Todėl  paika galvoti, kad V.Orbanas nori traukti ryšius su ES, ypač kai gali net šantažuoti pagrindines ES valstybes glaudžiais ryšiais su atvirai autoritariniais režimais - Rusijos lyderiu Vladimiru Putinu,  Turkijos ir Azerbaidžano prezidentais Recepu Tayyipu Erdoganu bei Ilhamu Alijevu. V.Orbanas per paskutinius trejus metus su Rusijos prezidentu susitiko bent keturis kartus. A.Lukašenka į šią kompaniją puikiausiai įsikomponuoja.

Vengrijos ministras pirmininkas agituoja už neliberalios demokratijos Europą, tėvynėje kurpia ir ES propaguoja režimą, gerbiantį rinkimus, tačiau nepasitikintį kitais demokratijos elementais, tokiais kaip teisinė valstybė bei valdžių atskyrimas. Kaip interviu BBC yra nurodęs vengrų politinis komentatorius Sandoras Csintalanas, vienintelė galimybė V.Orbnanui išlaikyti valdžią – dar daugiau autoritarizmo. Jo valdymas laikosi ant baimės ir feodalinius primenančių santykių. Tad ir ieško giminingų sielų politikoje. Kaip matome, randa ne tik Rusijoje.  

Vengrija, panašu, Vidurio ir Rytų Europoje prie V.Orbano prisiima keistoką „autoritarizmo konservuotojos“ vaidmenį, o gaila - per revoliucijas praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio pabaigoje ji buvo viena laisvės šauklių, beje, pati pirma be jokių derinimų su Maskva nei kitomis Varšuvos sutarties valstybėmis ėmusi praleisti rytų vokiečius į Vakarus per sieną su Austrija.

Kalbant apie Minską, paskutinių įvykių kontekste, nuo 2004 metų, kai Baltijos šalys įstojo į ES, iki 2010-ųjų sugebėta įtraukti Baltarusiją į ES darbotvarkę. Buvo aiškios suartėjimo su ja sąlygos – demokratija, žmogaus teisės. Jas Minskas visą laiką gudraudamas ignoravo, dabar kaip niekad akivaizdu, kad visi tie „manevrai“ baigėsi niekuo. Kol koordinuotos politikos nėra, A.Lukašenka atskirai tardamasis su kiekvienu lyderiu (pavyzdžiui, V.Orbanu) Europą sėkmingai skaldo. Vienintelis atsakas į Baltarusijos autokrato manipuliacijas – demokratinio pasaulio vienybė.

Arūnas Spraunius



Jums taip pat gali patikti
vladimir_putin_1579507676-789e9b77e3a2ba00898ad5fc00f9a5d5.jpg
Putino Rusija 2020. Dabarties pamokos ir...
2020-01-03
Apie Rusiją kalbama ir rašoma išties daug – apie jos vadovo...
vikipedijos-nuotr-sovietinis-propagandinis-plakatas_1579275405-4a94aac4905a84c5c8b36bb40011b0fc.jpg
Propoganda
Propagandos taikinyje – ir istorija, ir...
Propagandiniai išpuoliai tapo savotiška kasdienybe Lietuvoje (ir plačiau –...
tevynes-sajungos-lietuvos-krikscioniu-demokratu-frakcijos-posedis-5cb591b162c0c_1579273411-4859071a2d67e7fb866e27e7b169e952.jpg
Politika
Nuostabioji ateities Rusija: svajonė, ar...
2020-01-08
2019 metų gruodį Europos parlamente buvo sukurta neformali „Europinės Rusijos...
aleksandras-lukasenka-vladimiras-putinas-82261503-sputnik_scanpix_1601631417-a399bda04c3ad3cec6f80b27c2c1667a.jpg
Politika
Naujiena
Subtilioji Baltarusijos aneksija
Baltarusijoje neramu. Jos prezidentas (ar „prezidentas“, jei...