Atminties ženklai kaip augančio rusiško imperializmo nervingas indikatorius
  • Titulinis
  • Politika
  • Atminties ženklai kaip augančio rusiško imperializmo nervingas indikatorius
Atminties ženklai kaip augančio rusiško imperializmo nervingas indikatorius

Žinomas Rusijos prezidento Vladimiro Putino pažadas susitikime su Antrojo pasaulinio karo veteranais metų pradžioje užčiaupti pasibjaurėtinus nasrus tiems, kas perrašo istoriją. Kaip netikėta šio skambaus pareiškimo projekcija balandžio 19-ąją tarptautinėje viešojoje erdvėje pasklido žinia apie Vokietijos bei Lenkijos užsienio reikalų ministrų Heiko Maaso ir Jaceko Czaputowicziaus bendrą pareiškimą, smerkiantį vėl kylantį amtisemitizmą ir neapykantą ryšium su Zachsenhauzeno bei Ravensbriuko koncentracijos stovyklų išvadavimo 75-ečiu. Zachsenhauzeno stovyklą 1945-ųjų balandžio 22-23 d. išvadavo sovietų ir lenkų kariai, Ravensbriuką - sovietų armija, pastarajame žuvo 28 tūkstančiai įkalintųjų.

Maskvos balso neapykantą smerkiančiame pareiškime nebuvo, užtat jis maždaug tomis pačiomis dienomis pasireiškė kitu būdu, kai Rusijos ambasada Čekijoje paskelbė nebereziduosianti Prahos adresu „Boriso Nemcovo aikštė, namas nr.1“. Fizinė ambasados lokacija nepasikeitė, tik jos oficialus adresas „pervažiavo“ į konsulinį skyrių, kuris yra tame pačiame pastatų komplekse, bet Korunovační gatvės adresu. Išeitų, rusų diplomatai išsigando velionio B.Nemcovo. Aikštės „Po kaštonais“ pervardinimo ceremonijoje vasario pabaigoje dalyvavęs Prahos meras Zdeněkas Hřibas nusistebėjo sprendimu priminęs, jog ir Rusijos prezidentas opozicionieriaus nužudymą pavadino niekšišku bei cinišku ir kad jo rengėjai privalo sulaukti atpildo.

Šia prasme dar kartą primintina paminklo sovietų maršalui Igoriui Konevui Prahoje nukėlimo balandžio 9-ąją istorija dėl ypač audringos Maskvos reakcijos, kai ne tik Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova žadėjo, jog „nusikaltimas neliks be atsako“, bet ir Rusijos tyrimų komitetas iškėlė baudžiamąją (!) bylą dėl „nacizmo teisinimo“ požymių. Tą pačią dieną Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu laišku kreipėsi į čekų kolegą Lubomírą Metnarą su prašymu perduoti sovietų karvedžio paminklą Rusijai, į ką gavo atsakymą, jog šis priklauso Praha-6 rajono municipalitetui, o ne Čekijos gynybos ministerijai. Praha-6 administracija anksčiau susitarė su „1990-ųjų aksominės revoliucijos“ 30-mečio proga Prahoje kuriamu XX amžiaus istorijos muziejumi dėl paminklo eksponavimo.

Kaip radijui „Svoboda“ nurodė Praha-6 administracijos vadovo pavaduotojas Janas Latsina, ypač emocingą Maskvos reakciją jis suprantąs, bet rusai negali reikalauti to, kas jai nepriklauso. Čekija kaip Europos Sąjungos (ES) narė vadovaujasi tarptautiniais įstatymais, perkeltas paminklas taps pirmu XX amžiaus istorijos muziejaus ekspozicijos eksponatu, kur bus rodomas su visomis greta jo buvusiomis lentelėmis - kad maršalo vadovaujami kariai 1945-ųjų gegužės 9-ąją išgelbėjo Prahą nuo sunaikinimo, ir pridėtąja 2018-aisiais, kurioje nurodoma, jog sovietų karvedys prisidėjo prie 1956-ųjų Vengrijos sukilimo kruvino numalšinimo.

Radijui „Svoboda“ Čekijos mokslų akademijos šiuolaikinės istorijos instituto mokslinis bendradarbis, knygos „Praha 1945 metų gegužę“ autorius Stanislavas Kokoschka priminė gana sudėtingą paminklo „tapsmo“ istoriją. Sumanyto Antrojo pasaulinio karo pabaigos 30-mečiui, jo statymo epopėja užsitęsė 6-eris metus ir atspindėjo sudėtingus čekų-sovietų santykius po siaubingų 1968 metų įvykių, kai Varšuvos sutarties karinės pajėgos kraujuje paskandino demokratinių permainų bandymą tuometinėje Čekoslovakijoje. Subyrėjus sovietų imperijai, paminklas I.Konevui virto „pamirštu paminklu“, kol 2014- metais jau Rusija neaneksavo Krymo, nesukėlė karinio konflikto Ukrainos rytuose ir nesugadino santykių su ES bei Čekija. Pasak istoriko, įvykius aplink paminklą dera vertinti atsižvelgiant į šį kontekstą, karvedys tam tikra prasme tapo politikos įkaitu.

Kaip dabar Čekijoje, buvo ne visada, žvelgiant retrospektyviai lietuviai paminklų klausimu pasielgė apdairiau. Sovietų generolo Ivano Černiachovskio paminklas ir palaikai 1993-aisiais be didesnių nesusipratimų perduoti Rusijai. Tiesa, tuomet Lietuva turėjo reikalų ne su V.Putino Rusija. Jau 2015-ųjų rugsėjį lenkams su paminklo generolui I.Černiachovskiui Malšiakukio miestelyje demontavimu buvo kebliau - Rusijos užsienio reikalų ministerija iškvietė truometinę Lenkijos ambasadorę Rusijoje Katarzyną Pelczynską-Nalecz įteikti protesto notos Lenkijos vyriausybei.

Jau su rimtomis bėdomis teko dorotis Estijai ir visai ES, kai estai 2007-ųjų balandį Bronzinio kario paminklą Talino centre Tenismegio kalvoje susiruošė perkelti į karių kapines. Tai išprovokavo  gatvių riaušes, per tris neramumų dienas policija sulaikė apie 1200 žmonių, 50 žmonių sužeisti, vienas nužudytas.  Kai kurie rusų politikai ragino ne tik nutraukti diplomatinius santykius su Estija, bet ir ,,privatizuoti” šią, Valstybės Dūmos deputato Sergejaus Glazjevo manymu, pseudovalstybę.

Negana to, Estija tapo pirma valstybe pasaulyje, masyviai pulta kibernetinėmis atakomis, daugiau nei dvi savaites iš šimtų tūkstančių kompiuterių atakuoti jos vyriausybiniai ir žiniasklaidos tinklalapiai, laikinai nutrauktas elektroninės bankininkystės ir interneto paslaugų teikimas. Dauguma atakų vykdytos iš Rusijos, jau tada žinota, kad kai kurie IP adresai buvo Kremliuje esančių kompiuterių. Logiška, kad Estija po to įsteigė NATO kibernetinės gynybos centrą ir šiandien yra kibernetinio saugumo lyderė Europoje.

Maskvos reakcija, žinoma, buvo neadekvati, bet neblogai paremta propagandiniais triukais. Eiliniam rusui atrodė, kad Estijoje sovietinių karių palaikai išniekinti, o JAV ir ES parama Talinui -  įrodymas, jog Rusija apsupta priešų. Estus Kremlius mėgino bausti, pavadinkime, demonstratyviai ir skaudžiai, tą patį mėgina  kartoti su Čekija. Tariamas pilietinis pasipiktinimas, moralinės atsakomybės permetimas oponentei Rusijos valdančios klasės iki pastarojo meto naudotas nuolat ir, reikia pasakyti, veiksmingai.

Beje, po maršalo I.Konevo paminklo demontavimo kibernetinėmis atakomis (tiesa, ne estišku mastu) pulti ir čekai - kelios ligoninės, sveikatos apsaugos ministerija, Prahos Vaclavo Havelo oro uostas. Sumenkėjusį mastą, tikėtina, lemia nors augantis (galima palyginti, kaip istorinės atminties  klausimais sekėsi lietuviams, estams čekams), bet ir vis daugiau dviprasmybės požymių įgyjantis Rusijos valdančiosios klasės imperinis įkarštis, kuris XXI amžiuje tik augo.

Agresyvūs Maskvos valdžios istoriniai naratyvai (būtinai pridėtinas barnis su Varšuva dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios) su virtualios tikrovės elementais (tikėkimės, tokia ir liks) ima virsti farsu dėl objektyvių priežasčių. Dėl COVID-19 pandemijos prezidentas V.Putinas atidėjo gegužės 9-osios pergalės paradą Maskvoje. Rusijos dūma Antrojo pasaulio karo pabaigos dieną įstatymu iš rugsėjo 2-osios perkėlė į rugsėjo 3-ąją, aiškinamamjame rašte nurodžiusi, jog lemiamą indėlį į Antrojo pasaulinio karo pabaigą įnešė Sovietų Sąjungos pergalė prieš Japoniją 1945-aisiais. Bet Japonija pasirašė besąlygiškos kapituliacijos aktą tų metų rugsėjo 2 dieną amerikiečių linijiniame kreiseryje „Missouri“, dalyvaujant ir Sovietų Sąjungos atstovui. Revanšo poreikis protą temdo tiek, kad į realius istorinius faktus nusispjaut?

Gerokai neša į vertybinę-kognityvinę sumaištį, panašu, oficialus Rusijos valdančios klasės diskursas ėmė keistokai maskatuotis, reaguodamas į „ne jos“ istorinės atminties versijas. Tad  tinkama baigti nedideliu pačių rusų interneto komentarų popuri istorine tema: „Tik Rusijoje karo pabaigos datą nustato deputatų balsavimas (...)“ „Deputatai grįžo prie savo mėgstamo užsiėmimo - toliau triuškinti fašistus ir samurajus. Su istorijos perrašymo elementais.” „Neleisime niekam niekšiškai perrašyti istorijos! Va tik Antrojo pasaulinio karo pabaigos datą perstumsim ir iškart neleisim!“ Ir jau visiškai drastiškas: „O lenkų inteligentijos sušaudymo Katynėje dieną paskelbti Pergalės diena. Dėl epidemijos Maskvoje paradą vykdyti tiesiog Katynėje.“

Arūnas Spraunius



Jums taip pat gali patikti