Ar Rusija turi planą Baltarusijai?
Ar Rusija turi planą Baltarusijai?

Įvykių Baltarusijoje kontekste vis iškyla Rusijos aspektas. Jokia paslaptis, jog Minskas ekonomiškai yra priklausomas nuo šios kaimyninės valstybės. Dar sudėtingesnis yra politinių santykių klausimas. Akivaizdu, kad Maskva nenorėtų paleisti Baltarusijos iš savo įtakos zonos. Tai supranta tiek A. Lukašenka, tiek ir prieš jį protestuojantys žmonės.

Įdomu tai, kad formalūs protesto lyderiai ne tik siekia nuversti nusibodusį diktatorių, bet paraleliai bando raminti ir Maskvą. Pavyzdžiui, Svetlana Cichanouskaja, kuri tapo pagrindiniu A. Lukašenkos oponentu rinkimuose, savo pasisakyme, skirtame Europos Parlamentui, akcentavo „neutralią“ geopolitinę dabartinių protestų Baltarusijoje poziciją. „(Baltarusijoje) vyksta taiki revoliucija. Ji pagal savo prigimtį nėra geopolitinė. Ji nei antirusiška, nei prorusiška. Ji tai pat nei antieuropinė, nei proeuropinė. Tai demokratinė revoliucija“, - kalbėjo ji.

A. Lukašenka irgi nusprendė atsisakyti „Rusijos grėsmės“ retorikos. Galima priminti, kad šį elementą jis bandė išnaudoti priešrinkiminėje kampanijoje. Baltarusijos teritorijoje net buvo sulaikyti vadinamieji „Vagnerio“ (neformali rusiška karinė įmonė) kovotojai, kurie jau anksčiau buvo pasižymėję Ukrainoje ir Sirijoje. Numanoma, kad minėti asmenys planavo vykti tranzitų per Baltarusiją į naują misiją viename iš karštųjų pasaulio taškų, bet buvo sulaikyti Baltarusijos specialiųjų tarnybų. Tada A. Lukašenka kalbėjo, jog šie žmonės specialiai atvyko į Baltarusiją turėdami užduotį „destabilizuoti situaciją šalyje“. Galiausiai, sulaikyti kovotojai buvo išsiųsti atgal į Rusiją, nors dalies jų ekstradicijos dėl dalyvavimo konflikte Donbaso regione siekė Ukraina. Tai galima vertinti kaip Minsko žinią Maskvai apie sugrįžimo prie įprastų santykių, juo labiau, kad pačiam Baltarusijos vadovui retorinio „pavojaus iš Rusijos“ eskalavimas nei kiek nepadėjo. 

Porinkiminėje A. Lukašenkos retorikoje į pagrindinio priešo poziciją grįžo Vakarai. Nenorintis trauktis iš savo pareigų Baltarusijos vadovas demonstratyviai rengia karines pratybas pasienyje su Lietuva ir Lenkija, įžiūri visame, kas vyksta jo šalyje, ES ir NATO sąmokslą ir pan. Ši retorika turėtų tenkinti ir Maskvą, kuri pati mato apibendrintus Vakarus kaip vadinamųjų spalvotųjų revoliucijų šaltinį.

Tačiau kokia gi visoje šioje situacijoje yra Rusijos pozicija? Panašu, kad Maskva kol kas tiesiog laukia ir stebi, į kurią pusę pakryps įvykiai. Kremlius savotiškai siunčia prieštaringus signalus. Viena vertus, rodomas atsargus palaikymas A. Lukašenkai. Galima numanyti, kad reikalui esant jis gali tikėtis Maskvos pagalbos. Pagal tam tikrus požymius, ši pagalba jau yra suteikiama. Pavyzdžiui, į Baltarusiją atvyko medijų darbuotojai iš Rusijos, kurie pakeičia savo darbo vietas paliekančius ir nuo propagandos pavargusius Baltarusijos valstybinės žiniasklaidos atstovus. Šį faktą, beje, yra patvirtinęs ir pats A. Lukašenka. 

Taip pat buvo pasirodžiusi ir informacija apie link sienos su Baltarusija judančią Rusijos jėgos struktūrų techniką. Dvi tokios kolonos pastebėtos rugpjūčio 17 dieną. Tiesa, nėra duomenų, kad šios pajėgos būtų kirtusios sieną.

Kita vertus, Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas yra oficialiai pareiškęs, kad prezidento rinkimai Baltarusijoje buvo „visai ne idealūs“. Tai irgi yra savotiškas signalas Minskui, kad Maskvos pozicija gali keistis. Nors V. Putinas vienas pirmųjų pasveikino A. Lukašenka su perrinkimu, Maskva savotiškai palieka sau laisvę manevrams.

Karinė intervencija mažai tikėtina?

Vienas iš aštriausių klausimų išlieka, ar Maskva gali ryžtis karinei intervencijai į Baltarusiją ir jos prijungimui prie Rusijos Federacijos? Kol kas dominuoja nuomonė, kad Kremliui tuo tiesiog nereikia. Bandant apibendrinti skirtingų ekspertų nuomones, galima paminėti, kad dominuoja mintis, jog Maskvai tai būtų labai nenaudinga, nes pakeistų palankų Baltarusijos gyventojų požiūrį į ją, o ir Vakarai negalėtų dovanoti tokio žingsnio – jie įvestų dar griežtesnes sankcijas, po kurių Rusija rizikuotų tapti savotiškų „nauju Iranu“, t. y. valstybe geopolitiniame užribyje. Taip pat pažymima, kad toks žingsnis taptų pretekstu NATO stiprinti savo pajėgumus Baltijos šalyse, kas irgi nėra naudinga Maskvai, ir pan.

Tiesa, visi minėti pasvarstymai remiasi prielaida, kad Kremlius veikia racionaliai. Šioje sferoje taip pat bandoma paaiškinti Krymo užgrobimo neracionalumą tam tikrais geopolitiniais sentimentais ir tuo, kad Rusija iš tikrųjų nesitikėjo griežtos Vakarų reakcijos.

Kita vertus, šio teksto autorius mano, kad racionalumas nėra stiprioji dabartinio Kremliau pusė. Panašu, kad šiandieninėje Rusijos politikoje nemažai lemia emocijos (be to, emocijos vieno konkretaus asmens – V. Putino). Reikšmingu veiksniu, lemiančiu potencialią Maskvos reakcija ir veiksmus, gali tapti ir vadinamųjų spalvotųjų revoliucijų baimę bei potenciali grėsmė „prarasti Baltarusiją“ politiniu aspektu. Nepamirškime ir tai, kad savo laiku tiek karas Sakartvele 2008 metais, tiek tas pats Krymo užgrobimas 2014 metais irgi buvo mažai tikėtinais ir neprognozuojamais įvykiais. Todėl ir šiuo atveju visiškai atmesti karinės intervencijos (galbūt – užslėptos, netiesioginės, hibridinės) galimybės nereikėtų.

Kita vertus, tiesa ir tai, kad Baltarusijos situacija skiriasi nuo Maidano situacijos. Pirmiausiai, Maidano pergalė buvo labiau prognozuojama nei potenciali dabartinių protestų Baltarusijoje sėkmė. Ukrainoje egzistavo reali politinė opozicija, veikė nepriklausomai išrinktas parlamentas. Maidano protestuotojų veiksmai buvo žymiai ryžtingesni, tuo tarpu kai dabartinio Baltarusijos protesto lyderiai tikisi „dialogo su valdžia“ ir „taikaus valdžios perdavimo“, pamiršdami, kad diktatoriai nėra linkę į tokius dalykus. Jie niekada neatsisako valdžios savo valia.

Kitas, dar svarbesnis Maskvai aspektas, yra tas, jog Maidano atveju klausimas tiesiogiai ėjo apie Ukrainos vystymosi modelį ir integracijos vektorių. Neatsitiktinai patys Maidano įvykiai neretai buvo vadinami Euromaidanu. Baltarusijos atveju, kaip ir minėta, nėra akcentuojamas europinis vektorius, nekvestionuojamas Sąjunginės Rusijos ir Baltarusijos valstybės egzistavimas. Be to, ir ta pati S. Cichanouskaja tik nominaliai matoma kaip „proeuropinė“ lyderė – galima pastebėti, kad ji ir pati savotiškai kratosi tokio įvaizdžio.

Taigi, Maskva gali nebijoti prarasti Baltarusijos nepriklausomai nuo to, kaip pasisuks tolesni įvykiai. Visi variantai Kremlių iš esmės tenkina. Jeigu A. Lukašenka išsilaikys valdžioje panaudojęs Kremliaus pagalbą – jis taps visiškai kišeniniu šalies vadovu, o Baltarusijos suverenumas iš esmės bus apribotas. Jeigu laimės protestuotojai – bet kuris naujas šalies lyderis privalės atsižvelgti tiek į ekonominę Baltarusijos priklausomybę nuo Rusijos, tiek į tos pačios karinės intervencijos pavojų, jeigu Kremliui kiltų net menkiausių įtarimų, kad šalis gali pradėti dreifuoti link ES ir NATO. Taigi, tenka konstatuoti, jog Baltarusija bet kurio atveju išlieka Maskvos įtakos ir tiesioginio poveikio zonoje, o tai yra esminis veiksnys, kuris gali daryti įtaką Kremliaus sprendimams šioje situacijoje. Tad ir jokio ypatingo plano Baltarusijai Maskvai nereikia. Kaip ir minėta, užtenka reaguoti vien pagal situaciją.       

Viktor Denisenko


Jums taip pat gali patikti
aleksandras-lukasenka-vladimiras-putinas-82261503-sputnik_scanpix_1601631417-a399bda04c3ad3cec6f80b27c2c1667a.jpg
Politika
Naujiena
Subtilioji Baltarusijos aneksija
Baltarusijoje neramu. Jos prezidentas (ar „prezidentas“, jei...