Ar Aleksandras Lukašenko vėl visus pergudraus?
Ar Aleksandras Lukašenko vėl visus pergudraus?

Jau ilgiau nei ketvirtį amžiaus Baltarusiją valdantis „paskutinis Europos diktatorius“ Aleksandras Lukašenko ne pirmus metus demonstruoja geopolitinio išgyvenimo stebuklus. Nors pažymima, kad ekonomiškai jo valdoma šalis stipriai priklauso nuo Rusijos, A. Lukašenko formuoja savotišką suverenumo retoriką, o kartais net geba perimti iniciatyvą iš Maskvos. Kitas klausimas – kokia yra viso to kaina?

Savotišku lakmuso popierėliu visoje šioje istorijoje pastaruoju metu tapo pasaulį krečianti koronaviruso COVID-19 pandemija. Ta pati Rusija galiausiai pasirinko karantino kelią, nors iš pat pradžių jis atrodė kiek keistokai. Galima priminti, kad šalies vadovas Vladimiras Putinas pirmą paskelbė kovo pabaigoje nedarbo savaitę, o vėliau šis laikotarpis bendrai buvo pratęstas mėnesiui. Keisčiausioje padėtyje atsidūrė verslininkai, kurie iš esmės negalėjo dirbti, bet privalėjo mokėti algas savo samdomiems darbuotojams.

Baltarusijoje, galima sakyti, koronaviruso pavojus buvo ignoruojamas. Šio iššūkio menkinimo retorika sklido iš paties A. Lukašenkos lūpų. Be to, buvo bandoma teigti, kad Baltarusija pasirinko vadinamąjį „švedišką variantą“ (Švedija atsisakė griežto karantino), nors pažymima, kad iš tikrųjų Minskas netaikė ir tų apribojimo priemonių, kuriuos taikė Švedija. Kitaip sakant, tai buvo ne modelio perėmimas, o jo imitavimas.

Galiausiai A. Lukašenko buvo prasitaręs, kodėl Baltarusija neįvedė griežtų ribojimų. Iš esmės, jis pasakė, kad šalies ekonomika tiesiog neatlaikytų karantino situacijos. Apie tai jis pareiškė balandžio pabaigoje, lankydamasis Gomelio srityje.

Būtina paminėti, jog tokia „laisvesnė“ A. Lukašenkos politika neliko be pasekmių. Birželio 1 dienai šalyje buvo daugiau nei 40 tūkst. žmonių užsikrėtusių COVID-19, o birželio 12 dienos duomenimis – virš 53 tūkst. Pagal atvejų skaičių vienai tūkstančiai gyventojų Baltarusija įėjo į  „lyderių“ penkioliktuką.

Įdomus aspektas yra tas, kaip A. Lukašenko bandė išnaudoti situaciją savo naudai. Baltarusija buvo vienintelė valstybė posovietinėje erdvėje, kuri pravedė Gegužės 9 dienos paradą (iš tų, kurios švenčia šią datą). Palyginimui, Rusija, kuri visada akcentuoja Pergalę Didžiajame Tėvynės kare ir padaro iš to tikrą propagandinę fejeriją, buvo privesta perkelti Pergalės dienos šventinius renginius (nors yra duomenų, kad ir Rusijoje paradui buvo ruoštasi iki paskutinio momento). Tokius būdu Minskas sugebėjo savotiškai perimti iniciatyvą, nors Kremlius tikrai neatsisakė pompastiškai paminėti Pergalės 75-mečio. Dabar tradicinis paradas Maskvoje Raudonojoje aikštėje numatomas birželio 24 dieną.

Baltarusijos lyderiui tenka spręsti ir savo aktualius politinius iššūkius. Artėja nauji prezidento rinkimai, kurie turi įvykti rugpjūčio 9 dieną. Iš esmės, nėra didesnių abejonių, jog rinkimų rezultatai Baltarusijoje yra klastojami.  Kita vertus, Minskas visada stengiasi užgniaužti visus opozicijos atstovus, sumažinti iki minimumo jų dalyvavimą oficialiame politiniame lauke. Šiemet šis uždavinys gali būti dar aktualesnis, nes žmonių baimė dėl koronaviruso ir, atitinkamai, nepasitenkinimas valdžia tik auga. Dabartinis ir „nepakeičiamas“ Baltarusijos prezidentas gali bijoti vadinamojo socialinio sprogimo.

Pažymima, kad rinkimuose A. Lukašenko gali turėti ir labai rimtą konkurentą. Kalba eina apie banko „Belgazprombanko“ valdybos pirmininką Viktorą Babariką. Įvairaus pobūdžio apklausos internete rodo, jog būtent jį galima būtų pavadinti priešrinkiminės kovos lyderiu (žinoma, jeigu kalba eitų apie atvirus ir sąžiningus rinkimus). Už jį jau surinkta daugiau nei 400 tūkst. parašų (tuo tarpu kai kandidato registracijai reikia ne mažiau 100 tūkst.).

Oficialus Minskas nepaliko V. Babariko be atitinkamo dėmesio. Pažymima, kad yra persekiojami jo komandos nariai (pvz., buvo sulaikytas Mogiliovo srities iniciatyvinės grupės koordinatorius). Baltarusijos valdžia daro spaudimą ir „Belgazaprombankui“. Buvo sulaikyta 15 esamų ir buvusių banko darbuotojų, jo patalpose atlikta krata.

Kaip ir minėta, nėra didesnių abejonių, kad rugpjūčio mėnesį Baltarusijos vyriausioji rinkiminė komisija „nupieš“ tokius skaičius, kokių reikė A. Lukašenko. Kita vertus, esant grubiai falsifikacijai ir didėjant pačių baltarusių politiniam aktyvumui ir nepasitenkinimu „amžinąja“ A. Lukšenkos valdžia, auga ir socialinio, o kartu ir politinio sprogimo rizika.

Yra ir dar vienas aspektas – A. Lukašenko dabar gali siekti kaip įmanydamas skubinti procesus ir užtikrinti savo politinį saugumą artimiausiam valdymo ciklui, pasinaudodamas tuo, jos Rusija, nuo kurios didžiąja dalimi ir priklauso Baltarusijos ateitis, dabar yra užsiėmusi kitais reikalais.

Verta priminti, kad 2019 metų pabaigoje Maskva prisiminė giluminės integracijos su Baltarusija idėją ir pradėjo gana aktyviai stumti ją geopolitiniame lauke. A. Lukašenko ir jo komanda negalėjo atvirai tam pasipriešinti, bet buvo matyti, kad Baltarusijos vadovas bando tyliai sabotuoti Rusijos siūlomą abiejų šalių „santuokos“ iniciatyvą. Žinoma, klausimas apie integraciją nėra dingęs iš darbotvarkės, bet šiuo metu Kremliui rūpi kiti dalykai. Esminis jų – Konstitucijos pataisos, kurios be kitą kuo atvertų V. Putinui galimybę likti prezidento poste iki 2036 metų. Balsavimas dėl pataisų yra tiek svarbus Maskvai, kad dėl jo pradėtas net karantino atšaukimas, nors statistika Rusijoje, kalbant apie užsikrėtimą COVID-19, nėra patik palankiausia tokiam sprendimui. Tad, kalbant paprasčiau, kol Kremlius sprendžia savo problemas, A. Lukašenko gali spręsti savo. Čia galima prisiminti, kad Baltarusijoje buvo atsisakyta idėjos perkelti prezidento rinkimus vėlesniam laikotarpiui, kai ta pati pandeminė situacija galėtų būti palankesnė.

Reikėtų paminėti ir tai, kad A. Lukašenko, nežiūrint į nieką, yra patyręs geopolitinio lauko žaidėjas, jau ne pirmą dešimtmetį turintis reikalų ir su Rusijos spaudimu. Jam pavyko gana sėkmingai išgyventi ne vieną santykių su Maskva atšalimą (dažniausiai A. Lukašenko pradėdavo šantažuoti Kremlių tuščiais grasinimais suartėti su Vakarais). Savo laiku buvo nemažai kalbų ir apie tai, jog Maskva gali siekti pakeisti nesukalbamą Baltarusijos vadovą į kokį nors palankesnį politiką, tačiau ir šis scenarijus kol kas nebuvo įgyvendintas. Tad tik belieka spėlioti, ar ir šį kartą A. Lukašenko visus pergudraus?

Kita vertus, net „amžinas“ prezidentas iš tikrųjų nėra amžinas. Nepamirškit tokių aplinkybių, kad balsavimas dėl Konstitucijos pakeitimo Rusijoje numatytas nuo birželio 25 dienos iki liepos 1 dienos, o Baltarusijos prezidento rinkimai – vyks rugpjūčio 9 dieną. Išsprendęs savo problemas, Kremlius gali suspėti suvaidinti vaidmenį ir baltarusiškuose reikaluose. Vėlgi, kokiu būdu tai gali būti padaryta – kitas klausimas. Savo įrankius šiame fronte Maskva turi. Pavyzdžiui, stebėtojai iš Rusijos ir kitų NVS šalių, kurie dažniausiai palankiai vertina baltarusiškų rinkimų „demokratijos lygį“ gali staiga pareikšti, kad rinkimai iš tikrųjų nebuvo laisvi ir demokratiniai (kas, vėlgi, būtų signalas tai pačiai Baltarusijos opozicijai, kad Maskvai A. Lukašenko irgi nusibodo). Galiausiai, Kremlius mėgsta vadinamuosius netikėtus ėjimus, ir čia net sunku pasakyti, už kokias nuodėmes Maskva gali paaukoti savo „draugą“ Minske – ar dėl integracinių nesutarimų, ar dėl perimtos Gegužės 9-os minėjimo iniciatyvos (nenuvertinkime Kremliaus kerštingumo).

Žinoma, visa tai kol kas yra tik miglotos prognozės ir vienas iš galimų ateities variantų. Kaip viskas buv iš tikrųjų, mes pamatysim jau gana greitai.

 

Viktor Denisenko



Jums taip pat gali patikti