Aleksejus Navalnas ir jo prieštaros
Aleksejus Navalnas ir jo prieštaros

Pakalbėkime apie Rusijos politiką ir visuomenės veikėją Aleksejų Navalną. Ko gero, Rusijoje (ir  Europoje) neliko politika besidominčio žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie šį Kremliaus oponentą. Tačiau tuo pat metu ir dėl paties A. Navalno asmenybės kyla nemažai aistrų. Požiūris į jį savotiškai dar labiau suskaldė Rusijos nesisteminės opozicijos gretas, kuri ir anksčiau nepasižymėjo didesne konsolidacija. Daugelio akyse A. Navalno asmenybė yra gana prieštaringa. Šiame tekste kaip tik ir bus bandoma apžvelgti ir išanalizuoti šias prieštaras.

Drąsa ar išskaičiavimas?

Negalima sakyti, kad A. Navalnas nebuvo žinomas anksčiau. Šis politikas (manau, kad drąsiai galima pavadinti jį taip, nes jo veikla yra susijusi būtent su politiniu aktyvumu) jau ne pirmus metus dirba, siekdamas demaskuoti Rusijos politikų ir valdininkų korupciją. Jo įsteigtas Kovos su korupcija fondas atlieka žurnalistinius tyrimus bei viešina informaciją apie neteisėto praturtėjimo atvejus, taip pat atkreipiant dėmesį ir į kitus tamsius Rusijos valdančiojo elito darbelius.

Pavyzdžiui, 2015 metų pabaigoje Kovos su korupcija fondas publikavo Youtube platformoje filmą „Čaika“ (šiam momentui – daugiau nei 17 mln. peržiūrų; filmo pavadinimą galima išversti kaip „Žuvėdra“ - jis vienu metu sutampa ir su Rusijos generalinio prokuroro pavarde, ir su garsios rusų klasiko Antrono Čechovo pjesės pavadinimu). Šiame filme parodyti tuometinio generalinio prokuroro Jurijaus Čaikos šeimos ryšiai su nusikalstamu pasauliu atstovais.

Tiesa, Kremlius dažniausiai ignoruoja A. Navalno ir jo komandos skelbiamus tyrimus. Bet kokioje civilizuotoje šalyje po faktų, kurie buvo atskleisti filme „Čiaika“, generalinis prokuroras akimirksniu netektų savo posto, bet J. Čiaiką minėtas filmas iš valdiškojo krėslo neišvertė. Jis sėkmingai dirbo generaliniu prokuroru ir toliau, o 2020 metais buvo paskirtas Rusijos prezidento atstovu Šiaurės Kaukazo Federalinėje apygardoje.

Pavyzdys su J. Čiaika yra ne vienintelis. A. Navalno ir jo komandos akiratyje atsidurdavo ir kiti aukštas pareigas einantys politikai ir valdininkai, tarp jų buvęs prezidentas ir ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas bei net pats Vladimiras Putinas. Paskutinis iš šiam momentui paskelbtų tyrimų pasakoja apie „Putino rūmus“ Gelendžiko kurorte (filmas per mažiau nei vieną mėnesį yra surinkęs 110 mln. peržiūrų Youtube). Kalba eina apie įspūdingą ir prašmatnų statinių kompleksą, skirtą gyvenimui ir poilsiui. Tiesa, kiek vėliau apie tai, jog „rūmai“ iš tikrųjų priklauso jam, o ne Putinui, paskelbė oligarchas Arkadijus Rotenbergas. Kita vertus, tai nelabai ką keičią. Tą patį A. Rotenbergą kartais vadina „Putino pinigine“. Yra žinoma ir tai, kad V. Putinas kelis kartus lankėsi rūmuose, kai jie dar buvo statomi, tad panašu, kad tiesiogiai jam nepriklausydami rūmai iš tikrųjų gali būti skirtin dabartiniam Rusijos Federacijos prezidentui.

Tačiau daugiausia apie A. Navalną pastaruoju metu kalba ne dėl jo tyrimų, o todėl, kad jį buvo bandoma nužudyti. Visą šią istoriją irgi reikėtų bent trumpai priminti.

Pasikėsinimas į Navalną

Praeitų metų rugpjūčio pabaigoje A. Navalnas pasijuto blogai, grįždamas į Maskvą iš Tomsko, kur su bendražygiais rinko medžiagą naujam tyrimui. Reiso, kuriuo skrido politikas, pilotas priėmė sprendimą nedelsiant leistis Omske. Čia A. Navalnas buvo hospitalizuotas. Politiko artimiesiems iškarto kilo įtarimų, kad jis galėjo būti apnuodytas. Jo šeimos ir kitų neabejingų žmonių pastangomis politikas buvo išgabentas gydyti į Vokietiją. Čia reikia paminėti, jog gydytojai Omske visą parą nesutikdavo leisti išvežti A. Navalną į užsienį, įvardydami vis kitas priežastis, kodėl jo negalima transportuoti. Kalbama, kad „išleisti“ A. Navalną galiausiai leido pats V. Putinas.

Gydytojai Vokietijoje patvirtino, kad politikas iš tikrųjų buvo apnuodytas. Jie nustatė, jog tam buvo panaudotas cheminis agentas „Novičiok“ – ta pati medžiaga, kuria 2018 metais Jungtinėje Karalystėje buvo pasikėsinta į buvusio Rusijos specialiųjų tarnybų agento Sergejasu Skripalio ir jo dukros Julijos gyvybę. Yra svarių įtarimų, kad už minėto pasikėsinimo JK teritorijoje stovėjo Rusijos Vyriausioji žvalgybos valdyba. Pasikėsinimas tapo kerštu S. Skripaliui už bendradarbiavimą su Jungtinės Karalystės slaptosiomis tarnybomis. Atitinkamai, iškarto kilo įtarimų, jog ir į A. Navalno gyvybę pasikėsino su valdžia susijusios struktūros. Šiandien galima sakyti, jog gan greitai šie įtarimai pasitvirtino.

Žinoma tarptautinė tyrėjų grupė „Bellingcat“, CNN, „The Insider“ ir „Der Spiegel“ atliko bendrą tyrimą, kuris leido nustatyti pasikėsinimo į A. Navalną vykdytojus. Kalba eina apie specialią grupę, susijusią su Rusijos Federalinio saugumo tarnyba (FST). Nėra didesnių abejonių, kad užsakymas pašalinti politiką atkeliavo iš valdžios aukštumų. Be to, panašu, kad tai buvo jau ne pirmas pasikėsinimas į A. Navalną. Kaip pavyko nustatyti, jį buvo bandyta apnuodyti ir anksčiau. Vieną kartą apnuodijimo simptomus buvo pajutusi ir politiko žmona.

Reikšmingu aspektu šioje istorijoje galima pavadinti ir paties A. Navalno (po to, kai jį ant kojų pastatė gydytojai Vokietijoje) skambutį vienam iš įtariamų nuodytojų. Politikas apsimetė Rusijos Saugumo tarybos vadovo Nikolajaus Patruševo patarėju ir sugebėjo, prakalbinęs vieną iš savo nuodytojų, išsiaiškinti kai kurias pasikėsinimo detales. Pavyzdžiui, iš šio pokalbio mes sužinojome, kad nuodinga medžiaga buvo apdoroti politiko trumpikės, o vėliau FST agentai valė nuodingos medžiagos pėdsakus nuo A. Navalno drabužių, kuriuos jiems perdavė medikai Omske.

Demonstratyvus sugrįžimas

Dar vienas svarbus šios istorijos aspektas – politiko sprendimas grįžti po gydymo iš Vokietijos namo. A. Navalnas oficialiai pranešė, jog ketina padaryti tai sausio 17 dieną, jis taip pat paviešino informaciją, kuriuo reisu planuoja atvykti. Jo šalininkai norėjo sutikti A. Navalną oro uoste, kas labai nepatiko Rusijos valdžiai.

Kremlius stengėsi įbauginti politiką ir „įtikinti“ jį likti užsienyje, t.y. faktinėje emigracijoje. Dar prieš naujuosius metus Rusijos prokuratūra pareiškė, kad ketina pakeisti lygtinį nuosprendį vadinamoje „Ives Roscher“ byloje realiu. Minėta byla buvo iškelta A. Navalnui ir jo broliui Olegui, jie kaltinti sukčiavimu. A. Navalnas ir jo brolis teigia, kad byla buvo sufabrikuota. Būtina paminėti, jog Europos žmogaus teisių teismas taip pat pripažino, jog A. Navalno ir jo brolio persekiojimas šioje byloje buvo politiškai angažuotas, o paskelbtas nuosprendis nemotyvuotas.  

Galiausiai, A. Navalną minėti grasinimai neįbaugino, o jo sugrįžimas į Rusija virto tikru šou. Lėktuvo reisas, kuriuo skrido politikas, buvo nukreiptas iš Vnukovo oro uosto, kuriame turėjo nutūpti, į Šeremetjevo oro uostą. Formaliai, priežastimi tapo neva Vnukovo oro uoste viename iš pakilimo takų sulūžusi ir įstrigusi sniego valymo mašina. Be to, A. Navalno sugrįžimo dieną teisėsaugos pareigūnai jau iš ryto pradėjo suiminėti jo bendražygius, siekdami, kad jie negalėtų pasitikti politiko oro uoste. Galiausiai ir pats A. Navalnas buvo suimtas net nespėjęs praeiti pasų kontrolės.

Politiko suėmimas paskatino masines protesto akcijas, kurios apėmė daugelį Rusijos miestų. Tiesa, teisėsaugos pareigūnai gana grubiai, o vietomis ir žiauriai tas protesto akcijas išvaikė. Šiame kontekste buvo pateikiama nemažai paraleliu su Baltarusija, kurioje pastaruoju metu irgi itin grubiai malšinamos protesto akcijos, nukreiptos prieš valdžią iš savo rankų nenorintį paleistį Aleksandrą Lukašenką.

Tuo tarpu Kremlius pademonstravo, jog grasinimai iš tikrųjų nebuvo tušti. Vasario pradžioje lygtinis nuosprendis A. Navalnui, kaip to ir siekė prokuratūra, teismo sprendimu buvo pakeistas į realią 3,5 metų laisvės atėmimo bausmę. Dabar politikas, atsižvelgiant į anksčiau už grotų praleistą laiką, turėtų kalėti dar 2 metus ir 8 mėnesius. Be to, A. Navalnas yra teisiamas ir kitoje byloje, kurioje jam pateikti kaltinimai dėl karo veterano apšmeižimo. Ši byla irgi atrodo kaip pritempta už ausų.

Dvi nesutariančios stovyklos

Priminti visą naujausią su A. Navalnu susijusią istoriją reikėjo tam, kad galima būtų suprasti šios politinės figūros mastą ir kad būtų paprasčiau kalbėti apie prieštaravimus, susijusius su juo. Iš esmės, kalbant apie minėtą politiką ir požiūrį į jį, galima pamatyti dvi dideles stovyklas, į kurias susiskirstė Rusijos nesisteminės opozicijos atstovai. Paprastumo dėlei šias stovyklas ar grupes galima pavadinti A. Navalno šalininkais ir oponentais. Atitinkamai, kiekviena iš stovyklų skleidžia savo požiūrį į šį politiką.

Šalininkams A. Navalnas yra neabejotinas didvyris, faktiškai vienintelis realus politikas, nepabijojęs mesti iššūkį sistemai ir asmeniškai V. Putinui. Jie mato A. Navalną kaip tikrą opozicijos lyderį ir galvoja apie jį, kaip apie realiausią pretendentą į Rusijos prezidento postą po to, kai anksčiau ar vėliau žlugs V. Putino ir jo aplinkos sukurta politinė sistema. Šis požiūris į A. Navalną yra kiek romantizuotas. Kita vertus, ir pats politikas siekia jį atitikti. Demonstratyvus sugrįžimas į Rusiją, suprantant visa tokio žingsnio riziką ir pasekmes, yra šios atitikties elementas, netgi beprotiškos drąsos demonstravimas (atsižvelgiant į tai, kad pasikėsinimu į politiką rugpjūčio mėnesį rūpinosi FST).

Oponentų požiūris į A. Navalną yra žymiai kritiškesnis. Netgi galima kalbėti apie skirtingus požiūrius, kiekvienas iš kurių savaip argumentuoja, kodėl šis politikas „joks didvyris“. Vieniems kliūna tai, kad A. Navalnas faktiškai iškilo iš rusų nacionalistų tarpo ir jį sunku vertinti kaip liberaliosios minties atstovą. Primenama gana „imperiška“ šio politiko pozicija tiek karo Gruzijoje (2008 metais), tiek Krymo įvykių kontekste. Pastaruoju klausimu dažnai cituojamas A. Navalno atsakymas apie Krymą ir jo likimą tuo atveju, jeigu A. Navalnas ateitų į valdžia. Politikas pareiškė, jog Krymas „ne sumuštinis“, jog jį vis perdavinėtum iš vienų rankų į kitas. Kitaip sakant, nepripažino, kad pusiasalis turi būti nedelsiant grąžintas Ukrainai.

Egzistuoja taip pat ir nuomonė, kad A. Navalnas pats yra specialiųjų tarnybų, ar vieno iš Kremliui artimų klanų, konkuruojančių dėl valdžios tarpusavyje, kūrinys ir marionetė. Šio požiūrio atstovai teigia, kad A. Navalnui Rusijoje iš tikrųjų nieko negręsi, todėl jis niekuo ir nerizikavo grįžęs namo.

Oponentų stovyklos atstovai taip pat teigia, kad A. Navalnas iš esmės yra gana panašus į Putiną, tad atėjęs į valdžia taptų tiesiog nauju diktatoriumi. Taigi, kalbant paprasčiau, jo negalima vertinti kaip alternatyvą dabartiniei supuvusiai sistemai.

Bandant pažiūrėti neutraliai

Šiuo atveju, atsakyti į klausimą, kur yra tiesa, o kur fantazijos – nelengva. Paprasčiausiai galima pabandyti susumuoti tai, kas yra žinoma ir matoma (atsiribojant ir nuo pernelyg didelio susižavėjimo, o ir nuo sąmokslo teorijų).

Galima sakyti, kad visos susiskaldžiusios nesisteminės opozicijos fone A. Navalnas iš tikrųjų demonstruoja realų politinį ir valstybinį mąstymą. Juo labiau, kad Kremlius labai pasistengė išvalyti visą alternatyvų politinį lauką, vienaip ar kitaip atsikratant ryškiausių oponentų. Čia pirmiausiai reikėtų prisiminti Boriso Nemcovo nužudymą 2015 metų vasarį. Beje, šiame kontekste ir pasikėsinimas į A. Navalno gyvybę tampa logiškas – kaip besitęsiantis politinio lauko valymas. Tai pat akivaizdu, kad į A. Navalno ir jo šalininkų veiksmus Kremlius reaguoja gana nervingai, aštriai. Tai reiškia, jog Kremlius mato jame potencialų pavojų režimui, nors gal čia kaip tik tas atvejis, kai sakoma, jog baimės akys didelės.

Taip pat verta pasvarstyti, ar A. Navalnas yra iš tikrųjų „rusų nacionalistas“ ir „imperijos gerbėjas“? Jo šalininkai, šiuo atveju, dažniausiai sako, jog žmonės keičiasi, o oponentai teigia, kad žmonės nesikeičia. Vėlgi, kurie yra teisūs – klausimas. Akivaizdu, kad A. Navalnas nėra Rusijos subyrėjimo idėjos šalininkas bei vargu ar pasisakytų už didesnę federalizaciją su plačia regionų savivalda. Kita vertus, ir atvirai nacionalistinių ir etnocentristinių pasisakymų, bent jau pastaruoju metu, jis vengia. Čia, bet kuriuo atveju, A. Navalnas demonstruoja jau minėtą racionalų politinį mąstymą. Jis bet kuriuo atveju bando neatbaidyti savo potencialių (ateities) rinkėjų. Neatsitiktinai savo veiklai A. Navalnas buvo pasirinkęs kova su korupcija – visuotinai pripažintu blogiu, neturinčiu ideologinio atspalvio.   

Kita vertus, kol kas nepanašu, jog A. Navalnas taptų realiu iššūkiu Kremliui. Galima numanyti, jog Maskva bijo jį kiek iracionaliai, kas parodo, jog Kremlius vis dar yra valdomas paranoiškų fantazijų apie už Vakarų pinigus rengiamas spalvotąsias revoliucijas.

Vertinant A. Navalno svorį ir įtaką realiai, reikia paminėti, jog kalbant apie jo šalininkus ir oponentus mes nekalbame apie visą Rusijos visuomenę. Tos stovyklos labiau atspindi situaciją gan apribotoje nesisteminės opozicijos erdvėje. Tai, kaip eilinis ar „masinis“ rusas mato A. Navalną geriausiai parodo pareitų metų pabaigoje „Levada-centr“ atlikta visuomenės nuomonės apklausa apie pasikėsinimo į A. Navalną vertinimą. Pagal jos rezultatus, 30 proc. respondentų iš viso netiki, kad politikas buvo apnuodytas, jų manymų – viskas buvo inscenizuota. Dar 19 procentų apklaustųjų mano, kad apnuodijimas buvo Vakarų specialiųjų tarnybų provokacija. Dar 6 proc. apklaustųjų mano, jog pasikėsinimas į A. Navalną yra susijęs su kova dėl valdžios pačios opozicijos gretose, o 7 proc. mano, kad politikui tokiu būdu keršijo kas nors iš jo tyrimų figūrantų. Tai, kad pasikėsinimas į A. Navalną buvo politinis (t.y. Kremliaus sankcionuotas) mano tik 15 proc. apklaustųjų (beje, būtent tiek, kiek 2014 metais, vėlgi – pagal visuomenės nuomonės apklausos rezultatus, nesidžiaugė Krymo prijungimu prie Rusijos). Taigi, apie masinį A. Navalno palaikymą ir pasitikėjimą juo kalbėti netenka. Kaip galima pamatyti, dauguma žmonių Rusijoje yra labiau linkę pasitikėti Kremliaus propagandos pasakojimais – ko gero, pirmiausiai nes negauna ar tiesiog neieško jokios alternatyvios informacijos.

Reziumuojant, normaliame konkurenciniame politiniame lauke A. Navalnas tikrai galėtų tapti gana sėkmingu politiku, nepriklausomai nuo jo tikrų polinkių ir pažiūrų. Šiandien jis natūraliai kartais matomas kaip ta figūra, kuri gali stoti susivienijusių opozicinių jėgų priešakyje. Tik suvienyti tas jėgas labai sunku (visi bandymai kol kas baigiesi niekuo). Taip pat A. Navalnas potencialiai gali užimti šią lyderio poziciją ne todėl, kad visi sutaria, jog jis jos vertas (mes jau nustatėme, kad ne visi), bet todėl, kad kokių nors alternatyvų nelabai matyti. Tačiau ir tokiu atveju nėra garantijų, kad A. Navalnas ir jo bendražygiai potencialiai yra tiek stiprūs, kad galėtų nugalėti Kremliuje apsigyvenusį drakoną.

Viktor Denisenko  



Jums taip pat gali patikti
e-visa-russia-example-featured-image-russiable-com__1609336278-aea32b54b1523d838a61a16514dc4138.jpg
Visuomene
Naujiena
Rusijos specialiosios tarnybos – vis...
Daugiau informacijos apie asmenis, norinčius gauti rusišką elektroninę vizą;...
chabarovskas_1598443089-167a4fda0fffb60b58a021ce8e5c17df.jpg
Politika
Naujiena
Ar Chabarovskas gali nuversti Putiną?
Tolimame Chabarovske, už septynių laiko zonų nuo Maskvos...
vladimir_putin_1579507676-789e9b77e3a2ba00898ad5fc00f9a5d5.jpg
Putino Rusija 2020. Dabarties pamokos ir...
2020-01-03
Apie Rusiją kalbama ir rašoma išties daug – apie jos vadovo...