„Vladimiro Putino virėjo“ savitvardos testas Lietuvai
„Vladimiro Putino virėjo“ savitvardos testas Lietuvai

Lietuvos viešąją erdvę kurį laiką sprogdino situacija, kai Vilniaus oro uoste kone dvi savaites stovėjo orlaivis, siejamas su Rusijos verslo oligarchu Jevgenijumi Prigožinu. Orlaivis VP-CSP į Vilnių atvyko naktį iš sausio 27 į sausio 28 dieną vidurnaktį iš Sočio Adlerio oro uosto. Lėktuvas nusileido remontui į vieną iš kompanijų, priklausančių verslininko Gedimino Žiemelio kontroliuojamai aviacijos grupei „Avia Solutions Group“. Tiesa, remontas lyg ir nedarytas.

Pasisakė, kas tik netingėjo -  užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius situaciją pavadino keista, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete (NSGK) kelta idėja J. Prigožiną įtraukti į asmenų, kuriems taikomos Europos Sąjungos (ES) sankcijos, sąrašą. Užsienio reikalų ministras guodėsi, kad Amerikos sankcijų sąraše esančio piliečio lėktuvo buvimas Lietuvoje santykiams su ir JAV nepakenks. NSGK pirmininko pavaduotojo konservatoriaus Lauryno Kasčiūno vertinimu, Lietuvos įmonėms, kurios bendradarbiauja su asmenų, kuriems taikomos sankcijos, verslais, reikia taikyti apribojimus. Štai tokia „puokštė“ dėl vieno lėktuvo vizito, visi turbūt lengviau atsikėpė, kai šis pagaliau išsidangino.

Kas tas herojus, dėl kurio tiek nerimo? Pradėtina nuo to, kad dabar respektabiliu verslininku save pozicionuojantis J.Prigožinas disponuoja turtinga kriminaline praeitimi. 1979-aisias tuometinio Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) Kuibyševo teismas skyrė pirmą lygtinę bausmę dar 18-mečiui už vagystę, 1981 metais jis jau nubaustas realiu laisvės atėmimu 12 metų už plėšimą, sukčiavimą ir nepilnamečių įtraukimą į nusikalstamą veiklą (prostitucija). Atsėdėjęs 9 metus buvo amnestuotas ir išėjo į laisvę 1990-aisiais.

Po įvairių verslavimo bandymų 1998 metų pavasarį J.Prigožinas Sankt Petreburge atidarė resotaraną „New Island“, išpopuliarėjusį tarp politikos ir finansų elito – 2001-aisiais jame pusryčiavo Rusijos bei Prancūzijos prezidentai Valdimiras Putinas ir Jacques Chiracas, 2002 metų gegužę „New Island“ V.Putinas priėmė JAV prezidentą Georgą Bushą jaunesnįjį, vėliau šventė jame savo gimtadienį.

Jau šio amžiaus antrą dešimtmetį tarptautinėje viešojoje erdvėje prabilta apie Sankt Peterburge veikiančią „Interneto tyrimų agentūrą“, labiau žinomą „trolių fabriko“ pavadinimu ir siejamą su J.Prigožinu, kuris dabar tituluojamas „V.Putino virėju“. „Fabriko“ misija – suklastotomis žiniomis (Fake news) skleisti sumaištį pirmiausia Vakaruose, jis ypač išgarsėjo po 2016 metų JAV prezidento rinkimų, kai teko skirti specialų prokurorą Robertą Muellerį Rusijos kišimuisi į rinkimus tirti. 2018-ųjų vasario 16-ąją prokuroras pateikė kaltinimus J.Prigožinui ir dar 13-ai Rusijos piliečių iš „trolių fabriko“, po mėnesio Amerika įvedė jiems sankcijas. Po teisme įrodomų  kaltinimų 106-ą vietą rusiško „Forbes“ turtuolių sąraše užimančiam restauratoriui durys į Ameriką užsivėrė, nes gali iš ten negrįžti. J.Prigožinas tada grasino bylinėtis su JAV, tiesa, gana greitai nurimo.

Tarptautinėje viešojoje erdvėje pastaruoju metu netrūksta pranešimų apie privačius rusų karinius darinius įvairiose planetos vietose. Pavyzdžiui, 2018 metų sausio 28-ąją naujienų agentūra „Reuters“ pranešė apie 400 vadinamosios „Vagnerio grupės“ karių permetimą į Venesuelą saugoti šalį į bankrotą ‚nuvaldžiusio“ ir su Vašingtonu galutinai suspipykusio tenykščio lyderio Nicoláso Maduro. „Vagnerio grupė“ - jau plačiai vartojamas žodžių junginys, pašauktas apibūdinti J.Prigožinui priklausančią privačią karinę kompaniją ((angl. Private military company, PMC).

Pasak interneto leidinio „The Bell“ (2018 01 29), „Vagnerio grupės“ (užuomina į kompozitorių Richrdą Vagnerį, kurio gerbėjas yra jos vadas Dmitrijus Utkinas) idėja ėmė įgyti konkrečius kontūrus po to, kai Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo generolams Sankt Peterburgo ekonomikos forume 2010 metų birželį uždarame susitikime paskaitą perskaitė buvęs Pietų Afrikos Respublikos karininkas Eebenas Barlow, pirmos pasaulyje legalios privačios kariuomenės „Executive Outcomes“ įkūrėjas 1989-aisiais. J.Prigožinas pasirinktas kaip dalykiškas žmogus, jau pelnęs teisę tiekti maitinimo paslaugas valstybinėms (tarp jų – armijos) organizacijoms už dešimtis milijardų rublių.

Pirmos žinios apie privatų batalioną į viešąją pradėjo smelktis 2015 metų rudenį. Karinių samdinių temą 2017 metų rugpjūčio pabaigoje aptarė ir Sankt Peterburgo leidinys „Fontanka“, kurio teigimu, „Vagnerio“ PMC - neformali karinė organizacija, dalyvavusi kariniuose veiksmuose rytų Ukrainoje separatistų bei Sirijoje Bacharo al Assado vyriausybės pusėje. Rusija suinteresuota daryti įtaką įvairiose planetos vietose rankomis karinių samdinių, tokios struktūros patogios ir neatmestino hibridinio karo sąlygomis, ypač geopolitiškai jautriose teritorijose, pavyzdžiui, aplink etninių rusų gausiai apgyventą Latvijos Daugpilį, Estijos Narvą ar irgi geopolitiškai jautriame tranzito koridoriuje iš Baltarusijos į Kaliningradą per Lietuvos teritoriją.

Ši organizacija nesusijusi su jokia oficialia Rusijos galios struktūra (taigi šalies gynybos ministerija nukautų ar žuvusių jos samdinių neprivalo įtraukti į savo statistiką), vis dėlto jos atstovai yra gavę valstybinių apdovanojimų. Viešojoje erdvėje skelbta nuotrauka iš priėmimo Kremliuje 2016-ųjų gruodį, kurioje D.Utkinas bei jo pavaduotojas Andrejus Troševas su apdovanojimais užfiksuoti su prezidentu V.Putinu.

„Bloomberg“ po savo tyrimo padarė išvadą, kad rusų PMC gali veikti 10-15 Afrikos valstybių – CAR, Libijoje, Šiaurės ir Pietų Sudane, Madagaskare, Angoloje, Gvinėjoje, Gvinėjoje-Bisau, Zimbabvėje, Mozambike etc. Pasak naujienų agentūros, Kremlius atkreipė dėmesį į Juodąjį Žemyną, siekdamas turtingais jo ištekliais bei tiekdamas ginkluotę iš dalies kompensuoti dėl globalios konfrontacijos su Vakarais patiriamus nuostolius.

2018-ųjų vasario 7 dieną Deir ez Zoro miesto apylinkėse Sirijos šiaurės rytuose vyriausybinės armijos grupė (manoma, apie 500 žmonių) su ginkluotais žmonėmis, kuriuos „The New York Times“ 2018-ųjų gegužės 25-osios numerio ataskaitoje įvardijo „rusų samdiniais“, patraukė iš kurdų ir kitų sukilėlių „atmušti“ naftos perdirbimo gamyklos. Sukilėlius rėmę 30 JAV specialiojo dalinio „Delta“ kariškių prisiskambinę Rusijos kolegoms mėgino įkalbėti juos nepradėti mūšio ir sulaukė atsakymo, jog šie čia niekuo dėti. Tuometinis Pentagono vadas Jamesas Mattisas įsakė atidengti ugnį, ir po maždaug 4 valandas trukusio mūšio vyriausybinės sirų bei juos rėmusių samdinių pajėgos (beveik niekas neabejoja - iš „Vagnerio grupės“) neteko nuo 200 iki 300 žuvusiaisiais. Rusijos gynybos ministerija nuo incidento atsižegnojo, ir dabar bijoma atvirai pripažinti, kiek iš tiesų žuvo „Vagnerio“ samdinių.

Vis dėlto už darbus Sirijoje J.Prigožinui atsilyginta - šių metų pradžioje dienraštis „Novaya Gazeta“ informavo, kad naftos ir gamtinių dujų verslovėms 12 tūkstančių kvadaratinių kilometrų plote užsiims su „V.Putino virėju“ siejamos kompanijos „Velada“ ir „Merkurij“. Sirijos valdžios vertinimu, dujų atsargos jose siekia tris kevirtadalius trilijono kubinių metrų.

Štai tokio verslavimo stiliaus atstovo lėktuvas, akivaizdu, ne be lietuvių stambaus verslo atstovo G.Žiemelio žinios, porą savaičių testavo Lietuvos savitvardą.

Arūnas Spraunius 



Jums taip pat gali patikti