Tūkstantis Vladislavo Surkovo veidų
Tūkstantis Vladislavo Surkovo veidų

Pilkasis kardinolas. Kremliaus lėlininkas. Visos Rusijos politikos technologas. Žmogus su tūkstančiu veidų. Neprilygstamas intrigantas ir tobulas manipuliatorius, mokąs naudotis kitų ydomis ir silpnybėmis. Šiurkštus ir negailestingas. Mielas ir draugiškas. Idealus vykdytojas, gebantis be skrupulų keisti savo nuostatas bei pažiūras. Šeimininkas ir tarnas. Žodžio laisvės gniaužėjas. Maištingų roko muzikantų bičiulis ir kūrybingas dainų autorius. Visi šie prieštaringi apibūdinimai skirti vienam ir tam pačiam žmogui – šių metų sausį iš pareigų pasitraukusiam Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjui, o kiek anksčiau – prezidento administracijos vadovo pavaduotojui Vladislavui Surkovui.

Kremliaus koridoriuose V. Surkovas pasirodė 1999 metais ir dirbo su trimis prezidentais bei dviem vyriausybės vadovais, sugebėjęs pakilti iki vicepremjero pareigų. Tai išties įspūdinga karjera, turint galvoje, kad šis žmogus neišėjo iš Sankt Peterburgo skersgatvių, kuriuose su savo kompanija užaugo V. Putinas ir nepriklausė artimam dabartinio Rusijos valdovo ratui, kurio branduolį sudarė šio įkurtas pagarsėjęs kooperatyvas „Ozero“, išauginęs ištisą plejadą prezidentui ištikimų oligarchų. V. Surkovo pavardės nerasime nei milijardierių, nei milijonierių sąrašuose – pernykštės jo pajamų deklaracijos duomenimis jos siekė 9 698 899 rublių (dabartiniu kursu – apie 99 300 eurų).

Nepaisant to, V. Surkovo įtaką Rusijos politiniam gyvenimui sunku pervertinti. Nesugebėjęs baigti dviejų institutų  ir tik 1990-aisiais kažkokiu stebuklingu būdu įgijęs ekonomikos magistro laipsnį Maskvos Tarptautiniame universitete, jis dar gerokai iki to ėjo vadovaujančias pareigas dviejose stambiose finansų institucijose, nekalbant jau apie ankstesnes  reklamos ar viešųjų ryšių vadovo pozicijas labai kitose rimtose organizacijose.

Šį įdirbį V. Surkovas su kaupu panaudojo ir Kremliuje, stiprindamas V. Putino valdžią.  Būtent jis įgyvendino prezidento iniciatyvą sukurti vadinamąją „valdžios vertikalę“, likviduojant realią daugiapartinę sistemą, panaikinant gubernatorių rinkimus, įvedant visišką spaudos ir televizijos kontrolę. Būtent jis V. Putino oponento Boriso Berezovskio įkurtą politinį bloką „Jedinstvo“ pavertė prezidentine valdžios partija „Vieningoji Rusija“, užimančia dominuojančią poziciją Rusijos politiniame kraštovaizdyje. Beje, tam pačiam D. Surkovui priskiriami ir kontroliuojamos opozicijos kūrimo projektai.

Būtent V. Surkovas sugalvojo „suverenios demokratijos“ terminą, tai jis tapo svarbiausių televizijos kanalų informacinių ir analitinių laidų užsakovu ir cenzoriumi. Buvo laikas, kai pagrindinių Rusijos žiniasklaidos priemonių redaktoriai kiekvieną ketvirtadienį rinkdavosi pas V. Surkovą, kad gautų detalias instrukcijas ką galima rašyti bei rodyti, o ko – ne. Vėliau tokie susirinkimai tapo nebereikalingi, mat ilgai šokdinti redaktoriai ėmė cenzūruoti patys save.

Greta politinių technologijų, V. Surkovui buvo patikėti ir kiti ne mažiau atsakingi uždaviniai, tarp kurių bene svarbiausias – Ukrainos reikalai. Nepaisant jam taikomų Vakarų sankcijų, jis 2016-ųjų spalį atstovavo Rusijos interesams Berlyne vykusiame „Normandijos ketverto“ susitikime, kuriame svarstyta, kaip vykdomi Minsko susitarimai. 2017-aisiais Ukrainos klausimus jis aptarė su JAV Valstybės departamento atstovu Kurtu Walkeriu. Ir šiaipjau žinomas prancūzų apžvalgininkas Danielis Vernet pavadino V. Surkovą universaliu Kremliaus meistru, daugiau ar mažiau užsiimančiu įšaldytais konfliktais. 

Kaip nutiko, kad bendrabučių vaikas iš Dievo užmiršto užkampio, anksti paliktas kaukaziečio tėvo ir nuo to laiko augęs nepilnoje šeimoje, sugebėjo pasiekti tokias karjeros aukštumas? Tam neabejotinai reikėjo ir stiprios motyvacijos, ir didelės sėkmės, ir neeilinio talento. V. Surkovui nė vieno iš šio dėmens, atrodo, netrūko.

Pradėkime nuo to, kad tikroji V. Surkovo pavardė turėjo būti Dudajevas – pagal jo tėvą Andarbeką Dudajevą. Tačiau jo gimimo liudijime nurodoma, kad 1964 rugsėjo 21 dieną Lipecko srities Solncevo mieste gimęs vaikas gavo motinos – Zojos Surkovos – mergautinę pavardę, tuo tarpu jokių duomenų apie tėvą dokumente nėra. Įvairiose V. Surkovo biografijose užsimenama, kad A. Dudajevas anksti paliko šeimą, o būsimąjį valstybės veikėją kurį laiką augino seneliai.

Mokykloje V. Surkovas pasižymėjo kaip itin gabus ir aktyvus mokinys: mokėsi beveik vienais penketais, rašė eiles, buvo klasės seniūnas. Todėl daugelis nustebo, kai poetiškos sielos vaikinas pasirinko studijas Maskvos plieno ir lydinių institute. Vis dėlto metalurgu jis netapo – po poros semestrų buvo išbrauktas iš studentų sąrašų. Kai kurių šaltinių teigimu, taip nutiko dėl audringo vaikino gyvenimo. O pašalinto iš instituto studento laukė vienas kelias – tarnyba sovietinėje armijoje. Oficialiai tvirtinama, kad buvęs studentas buvo paskirtas į  artilerijos dalinį Vengrijoje, tačiau 2006-aisiais tuometinis gynybos ministras Sergejus Ivanovas viename televizijos interviu pripažino, kad iš tiesų V. Surkovas tarnavo GRO specialiosios paskirties pajėgose.

1986-aisiais grįžęs iš armijos, V. Surkovas dar kartą mėgino studijuoti, šįkart pasirinkdamas kur kas artimesnę savo prigimčiai vietą – Maskvos kultūros instituto režisūrinį-aktorinį fakultetą. Tačiau ir šios studijos truko neilgai – jau pirmame kurse jis buvo pašalintas. Formaliai – dėl šeimyninių aplinkybių, neoficialiai – už muštynes bendrabutyje. Daugiau studijuoti V. Surkovas nemėgino, tačiau 1990-aisiais netikėtai įgijo ekonomikos magistro diplomą Maskvos Tarptautiniame universitete. Kaip kurie tuometiniai būsimojo valstybės veikėjo bendradarbiai viešai kalbėjo, kad diplomą jis paprasčiausiai nusipirko.

Tokios versijos atmesti neverta, nes ir neturėdamas jokios formalaus išsilavinimo V. Surkovas jau turėjo gerai apmokamas pareigas vadovavo kylančio oligarcho Michailo Chodorkovskio Tarpšakinių mokslinių techninių programų centro reklamos skyriui, o vėliau – rinkos komunikacijų bendrovei „Metapress“. Reikia pastebėti, kad pažintis su M. Chodorkovskiu, su kuriuo V. Surkovas ne vien dirbo, bet kartu užsiėmė kovos menais, suvaidino lemiamą vaidmenį būsimojo valstybės veikėjo karjerai. Per gana trumpą laiką jis išaugo iki banko „Menatep“ direktorių tarybos nario, o vėliau tapo „Alfa banko“ pirmininko pirmuoju pavaduotoju. Dar vienu laipteliu į viršūnę tapo televizijos ORT (dabar – Pirmasis kanalas) generalinio direktoriaus pirmojo pavaduotojo ryšiams su visuomene pareigos. Jos leido V. Surkovui susipažinti su politikos ir verslo „sunkiasvoriais“, tokiais kaip Borisas Berezovskis, Aleksandras Vološinas ar Romanas Abramovičius ir gerai užsirekomenduoti šioje solidžioje kompanijoje.

Taip atėjo 1999-eji, tapę lūžio tašku V. Surkovo karjeroje. Tais metais jis buvo paskirtas pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino administracijos vadovo pavaduotoju, atsakingu už ryšius su Valstybės Dūma. Valstybės vadovo pasikeitimas įtakos V. Surkovui neturėjo. Jau gerokai vėliau viename interviu jis tvirtins buvęs vienu iš žmonių, padėjusių B. Jelcinui taikiai perduoti valdžią, o V. Putinui – stabilizuoti politinę sistemą.

Nuo pat naujosios veiklos pradžios V. Surkovas pasinėrė į politines technologijas. Pirmuoju jo projektu tapo rinkiminis blokas „Jedinstvo“, atsiradęs kaip atsvara Maskvos mero Jurijaus Lužkovo susivienijimui „Tėvynė – visa Rusija“. Vėliau D. Surkovo projektas buvo transformuotas į valdžios partiją „Vieningoji Rusija“. Be to, V. Putino patarėjas ėmėsi organizuoti ir neva opozicinę socialdemokratinės pakraipos partiją „Teisingoji Rusija“, faktiškai tapusia antrąja valdžios politine jėga. O ką jau kalbėti apie įvairiausias V. Putiną remiančias jaunimo organizacijas, tokias kaip „Einantieji drauge“, vėliau reorganizuota į judėjimą „Mūsiškiai“.

Vėliau V. Surkovo įgaliojimai tapo vis platesni. Kaip prezidento administracijos vadovas jis tapo atsakingas už Rusijos vidaus politiką. Vis dėlto viena iš svarbiausių jo veiklos sričių buvo žiniasklaidos pajungimas Kremliaus kontrolei. Šią užduotį V. Surkovas vykdė taip uoliai, kad prieš dešimtmetį JAV Kongreso narė Ileana Ros-Lehtinen pavadino jį vienu svarbiausių ideologų žodžio laisvės apribojimo, žurnalistų ir opozicijos veikėjų persekiojimo ideologų. Opozicionieriai ne kartą reikalavo V. Surkovo atsistatydinimo, kaldindami jį rinkimų rezultatų klastojimu, politinės konkurencijos žlugdymu ir prieš visuomenines organizacijas nukreiptų kampanijų organizavimu. Įdomu, kad tuo pat metu V. Surkovas viešai pritarė 2011-ųjų gruodį vykusių protesto prieš rinkimų į Valstybės Dūmą rezultatų falsifikavimą dalyvius, vadindamas juos geriausia visuomenės dalimi, į kurios nuomonę negalima numoti ranka.

Tokių prieštaravimų kūrybingo esteto veikloje būta nemažai. Lygintas su vandeniu inde, lengvai įgaunančiu to indo formą, keisdamas savo prioritetus ir vertybes nuo to, ką išpažįsta jo šeimininkas, V. Surkovas kartais leisdavo sau ir pamaištauti. Štai 2013-ųjų gegužę, eidamas vyriausybės vadovo pavaduotojo pareigas, jis leidosi į polemiką su kabineto darbą kritikavusiu V. Putinu, dėl ko buvo nedelsiant atleistas iš pareigų.

Tiesa, anapus Kremliaus sienų V. Surkovas išbuvo neilgai. Po keturių mėnesių jis buvo paskirtas V. Putino patarėju santykiams su Abchazija ir Šiaurės Osetija. Vis dėlto kur kas svarbesnė buvo neoficiali jo veiklos kryptis – slaptoji diplomatija Ukrainoje, o vėliau – ir santykiai su prorusiškų separatistų kontroliuojamomis Donecko ir Luhansko liaudies respublikomis ir net koordinavo jų ginkluotų grupuočių veiklą.

Ukraina išliko viena svarbiausių V. Surkovo veiklos krypčių keletą metų. Tačiau šiemet sausio 25-ąją pasirodė informacija, jog ilgametis V. Putino patarėjas traukiasi iš politinės veiklos. Oficialiai apie jo atleidimą iš pareigų Kremliaus tinklalapis pranešė vasario 18 dieną. Teigiama, jog tokį sprendimą V. Surkovas priėmė, pasikeitus Rusijos valdžios kursui Ukrainos atžvilgiu.

Ką nueinantis V. Surkovas paliko Rusijai? Kaip teigia Kremliaus ideologas ir Eurazijos idėjos autorius Aleksandras Duginas, vienas kertinių jo palikimo akmenų – „suverenios demokratijos“ koncepcija, iš esmės reiškianti po formalia demokratija paslėptą autoritarinį valdymą, demokratijos procedūromis pridengtą diktatūrą, kuomet visi procesai tvirta ranka valdomi iš vieno centro.

Pasak A. Dugino, dvylikos  V. Surkovo veiklos metų rezultatas – bizantizmo ir postmoderno mišinys – įeis į vadovėlius kaip sėkmingiausias milžiniškos socialinės apgaulės pavyzdys. Drauge šie metai buvo beprasmybės, blogo skonio ir bjaurasties triumfas, mano politologas, pateikdamas retorinį klausimą: ar ši tamsioji V. Surkovo laikmečio pusė netaps fatališka šaliai ir V. Putinui? Atsakymo į šį klausimą nėra, tačiau aišku viena: kito tokio pilkojo kardinolo Rusijos valdovui surasti nepavyks.

Aras Lukšas



Jums taip pat gali patikti