Politinis Kremliaus Trojos arklys Ukrainoje
Politinis Kremliaus Trojos arklys Ukrainoje

Tęsiant pasakojimų ciklą apie Kremliaus herojus, šįkart tebus peržengta Rusijos valstybinė siena, nes Maskva logiškai siekia turėti ir turi statytinių ne tik šalies viduje.

Šia prasme gal tinkama pradėti pastebėjimu buvusio Ukrainos ministro pirmininko Oleksijaus Hončaruko sausio 22-ąją iš Jungtinių Valstijų, kur viešėjo bendradarbiavimo su „Atlantic Council“ klausimais, jog būsimasis Amerikos valstybės sekretorius Antonis Blinkenas prisistatydamas Senate aiškiai artikuliavo, jog be išorinės Rusijos agresijos Ukrainą kamuoja ir vidaus korupcija, kai kelia galvą seni korumpuoti elitai bei prorusiškos jėgos.

Tos korupcijos ir net Ukrainos geopolitinės išdavystės personifikacija neabejotinai yra Rusijos prezidento Vladimiro Putino kūmas (V.Putinas Sankt Peterburgo Kazanės stačiatikių katedroje jo dukerį krikštijo 2004-aisiais) Viktoras Medvedčukas.

Viena paskutinių žinių apie jį - Ukrainos partijos „Opozicinė platforma- Už gyvenimą“ (ukrainietiška abreviatūra OPZŽ) politinės tarybos pirmininko V.Medvedčiuko pastangos asmeniškai per Rusiją ir Baltarusiją pargabenti į tėvynę devynis rusų okupacinių pajėgų laikinai okupuotose Ukrainos teritorijose (The temporarily occupied territory of Ukraine; ukrainietiška abreviatūra ORDLO) kalinamus ukrainiečius.

Sausio 21-ąją karinį konfliktą Donbase bei Luhanske reguliuoti pašauktos Trišalės kontaktinės grupės (TKG) vadovas iš Ukrainos pusės buvęs prezidentas Leonidas Kravčiukas interviu leidiniui „RBK-Ukraina“ nurodė, jog piliečių grąžinimas į Tėvynę yra Ukrainos valstybės ir Rusijos valstybės, o ne jokių valstybinių neužimančio politiko asmeninis reikalas ir pavadino iniciatyvą politiniu šarlatinizmu. Tuo metu jau žinota, jog procesas sustabdytas, lėktuvas su belaisviais niekur neišskrido.

Prieš tai, sausio 16-ąją, rusų valstybinė žiniasklaida išplatino informaciją, esą dalį ORDLO kalinamų ukrainiečių Rusija vienašališkai (reikia suprasti - geros valiso gestas) perduos Kijevui tarpininkaujant V.Medvedčiukui. Acija, vertintina vis dėlto kaip ypač ciniška savireklama, kai/ juk Rusija yra atvira agresorė prieš jo šalį – per konfliktą jau žuvo virš 13 tūkstančių ukrainiečių, apie milijoną virto vidaus pabėgėliais, pasak kai kurių vertinimų, Rusijoje kalinami apie 200 ukrainiečių, jau nekalbant apie atvirą terorą prieš aneksuoto Krymo totorius.

Ukrainos delegacija TKG bei Ukrainos Aukščiausiosios Rados užsienio politikos komiteto pirmininkas Oleksandras Merezhko tai įvertino kaip amoralų bandymą manipuliuoti likimais neteisėtai kalinamų žmonių, kai Rusija vengia vykdyti bet kokius prisiimtus įsipareigojimus okupuotose Donecko ir Luhansko teritorijose. Ir kad politinio įvaizdžio taškų siekis tokiomis aplinkybėmis dar sykį patvirtina, jog V.Medvedčiukas ir Ukrainos piliečio statusas nesuderinami.

Temos „dar sykį“ tęsinys. Lapkričio 24-ąją OPZŽ prie Amerikos ambasados Kijeve surinko „mokamą“ mitingą esą prieš išorinį Ukrainos valdymą. Interneto socialiniuose tinkluose išvakarėse verbuoti jo dalyviai, pageidautina, jaunuoliai nuo 14 metų, mokėti žadėta 60 grivinų (1 euras lygus maždaug 34,27 grivinai) už „protesto“ valandą. Tiesa, vietoj jaunimo į mitingą susirinkę daugiausia pensijinio amžiaus žmonės stebėjo performansą, kaip žmogus su investuotojo-filantropo Georgo Soroso kauke meta lasą ant merginos, apsirėdžiusios ukrainietiškai nacionaliniais drabužiais.

Reaguodamas į akciją, buvęs Ukrainos užsienio reikalų ministras Pavlas Klimkinas televizijos laidoje „Saviko Shusterio žodžio laisvė“ lapkričio 27-ąją priminė, kaip Rusijos agresijos akivaizdoje JAV remia ukrainiečius ginklais, gynėjų treniravimu, humanitarine pagalba ir kad Jungtinės Valstijos bei Europos Sąjunga (ES) yra vienintelės Ukrainos sąjungininkės. O OPZŽ provokacijos prie JAV ambasados pašauktos trukdyti Kijevui megzti konstruktyvius santykius su išrinkto JAV prezidento Joe Bideno administracija.

Buvęs Ukrainos ministras pirmininkas šaliai ypač „karštais“ 2014-2016 m., šiuo metu verslaujantis ir partijai „Liaudies frontas“ vadovaujantis Arsenijus Jaceniukas ragino proputiniškos OPZŽ deputatams Radoje įvesti sankcijas, o Ukrainos saugumo tarnybą tirti jų veiklą. Pasak ekspremjero, šios partijos lyderiai reguliariai susitinka su V.Putinu, kurio įsakymu žudomi Ukrainos kariškiai bei civiliai, užgrobta dalis šalies teritorijos. Daugelis jų deputatų ir Maskvos dėka yra pasakiškai turtingi, o V.Medvedčiukas valdo pusę Ukrainos viešosios erdvės rinkos. Pavyzdžiui, jo televizija „112 Ukraina“ Antrojo pasaulinio karo aukų atminimo dieną birželio 22-ąją rodė koncertą Kremliuje. Vis dėlto, A.Jaceniuko įsitkinimu, jo šalis atsilaikė 2014-aisiais, atsilaikys ir dabar.

Dar apie turtus, nes juk geriausia saistyti pinigais. Ukrainos žurnalas „Fokus“ dar 2008-aisiais V.Medvedčiuko turtą įvertino 460 milijonų dolerių. 2018-ųjų rugsėjį žurnalistinių tyrimų centras „Schemy“ atskleidė, kad V.Medvedčiukas ir kitas Rados deputatas nuo OPZŽ Tarasas Kozakas valdo naftos gavybos kompanijas Rusijoje, perrašę jas žmonoms Oksanai Marchenko ir Natalijai Lavrenyuk. Pasak „Schemy“, V.Medvedčiuko žmonos O.Marchenko bendrovė konkurse pelnė teisę eksploatuoti vieną iš trijų didžiausių naftos telkinių Rusijos Hanty-Mansijsko autonominėje srityje. Politikas vėliau prisipažino perrašęs kompaniją žmonai, siekdamas apeiti jam nuo 2014 metų Vakarų taikomas sankcijas.

Jau šio sausio 15-ąją naujienų agentūra „Interfaks-Ukraina“ informavo apie V.Medvedčiuko žentą Andrejų Riuminą, paskirtą vadovauti didžiausiai Rusijos elektros tiekimo tinklų kompanijai „Rosseti“ (valstybė valdo 88 proc. akcijų).

Respektabilus statusas Rusijoje leidžia V.Medvedčiukui vis ko nors paprašyti. Susitikęs su V.Putinu praėjusį kovą, politikas svarstė derybas dėl taikaus konflikto Ukrainos rytuose sureguliavimo, pokalbyje su „Gazprom“ šefu Aleksjejumi Mileriu – gamtinių dujų tiekimą Ukrainai.

Liepos 14-ąją Rusijos valdžios partija „Vieningoji Rusija“ organizavo gana margą publiką (pradedant Vokietijos krikščionimis demokratais ir baigiant Vietnamo komunistais) surinkusią diskusiją „Bendradarbiavimas saugumo sferoje COVID-19 pandemijos sąlygomis“, OPZŽ (su Olegu Vološinu) atstovavęs V.Medvedčiukas joje pareiškė, kad svarbiausia Ukrainos problema greta koronaviruso ir prie buvusios (prezidento Petro Porošenkos), ir dabartinės (prezidento Volodymyro Zelenskio) valdžios yra negebėjimas sureguliuoti konfliktą šalies rytuose, esą šios privedė situaciją prie aklavietės, kai jo partija siūlo taikų sureguliavimo planą visuose lygiuose, įskaitant tarptautinį.

Susitikime su V.Medvedčiuku spalio 6 dieną V.Putinas pareiškė esąs pasirengęs tarpininkauti atstatant Ukrainos-Rusijos ryšius bei „išstudijuoti klausimą“ dėl Maskvos sankcijų atšaukimo Ukrainai. Tą patį žadėjo ir susitikime dalyvavęs Rusijos ministras pirmininkas Michailas Mišustinas, tik pridūręs, kad sankcijų režimą aktyvavo ne Maskva. Ukraina nuo 2014-ųjų reguliariai atnaujina sankcijas Rusijai kaip oficialiai pripažintai šalimi agresore.

Prieš Rusijos valdančiųjų šiuos miglotus pažadus OPZŽ lyderis jėzuitiškai prašė Maskvos atšaukti „kvailas“ sankcijas, esą dėl jų kenčia dalis Ukrainos įmonių, be darbo lieka apie 150 tūkstančių darbuotojų šeimų. Štai tokia darbo tėvynės labui regimybė, tiksliau, banalus absurdo teatras, juk žmogus neužima jokių oficialių pareigų Ukrainoje ir nelemia jokių sprendimų.

Savotiška istorija prokremlišką politiką ištiko rudenį, kai jis Kijevo teisme siekė įpareigoti leidyklą „Vivat“ bei žurnalistą, 2019-aisiais išleistos knygos „Wasylo Stuso byla“ (Sprawa Wasyla Stusa) autorių Vakhtanhą Kipiani pašalinti iš knygos su juo susijusius epizodus kaip neatitinkančius tikrovės bei žeidžiančius jo jo garbę ir orumą.

Kalbama apie teismo procesą prieš ukrainiečių poetą ir disidentą W.Stusą 1980 metais, kuriame disidento advokatu buvo paskirtas V.Medvedčiukas, nors teisiamasis buvo prieš, pasak paties, jis iškart pajutęs, kad V.Medvedčiukas priklauso agresyviam komjaunuoliškam asmenybės tipui, kuriam jo likimas nerūpi ir jis jo negins. SSRS leistas pogrindinis leidinys „Einamųjų įvykių kronika“ taip perpasakojo advokato pasisakymą teisme: „Advokatas sakė, kad visi W.Stuso nusikaltimai nusipelno bausmės, bet jis prašo atkreipti dėmesį į tai, jog kaltinamasis 1979-1980 m. dirbdamas Kijevo įmonėse vykdė normas, be to, yra po sudėtingos pilvo operacijos.“ Poetas buvo nuteistas ir po badavimo SSRS kolonijoje mirė.

Dėl V.Medvedčiuko vaidmens W.Stuso byloje tebesiginčijama - pasak kai kurių Ukrainos teisininkų (Romano Titikalos, Iljos Kotino), kaip advokatas jis tada pažeidė (bent, jei ne daugiau) advokato etiką: pripažinęs ginamojo kaltę prieš jo valią, faktiškai atsisakė jį ginti.

Tai nebuvo vienintelė tokia byla, pasak rusiškos „Wikipedios“, buvo dar teismas prieš poetą Jurijų Litviną 1979-aisiais, teisiamasis V.Medvedčiuką įvertino taip: „Mano advokato pasyvumą procese lemia ne jo profesinis neįgalumas, o įsakymai jam iš viršaus, kuriems paklūsta; jis nedrįsta atskleisti prieš mane pritaikytos provokacijos esmės.“ J.Litvinas irgi kalėjime mirė.

Nors Kijevo teismas V.Medvedčiuko reikalavimą spalį patenkino, po sprendimo V.Kipiani knyga išpirkta per keletą minučių, leidykla „Vivat“ paskelbė pasinaudosianti teise baigti spausdinti likusią tiražo dalį, kol neįsiteisėjo teismo sprendimas. Lapkričio 4-ąją Ukrainos kultūros ir informacinės politikos ministras Oleksandras Tkachenka informavo gavęs papildomą knygos tiražą ir iškart išsiuntė „Sprawa Wasyla Stusa“ valstybinėms bibliotekoms kaip Ministerijos rekomenduojamą.

Keista laikysena žmogaus, kuris juk yra iš tremtinių šeimos – gimusį 1954 metų rugpjūčio 7 dieną Rusijose Krasnojarsko krašte, šeima jį tėvynėn į Kronino kaimą Ukrainos Žitomiro srityje parvežė po dešimtmečio. Spėtina, galėjo prisidėti agresyvus komjaunuoliškas asmenybės tipažas, ant kurio „gulė“ sovietmečio aktyvuolio karjerizmas. 1972-1978 m. studijuodamas teisę Kijevo universitete, V.Medvedčiukas buvo ir vienas savanoriškos komjaunuoliškos operatyvinės draugovės vadų.

Vėliau įprastas karjeros kelias - dėl sovietinės teisinės sistemos specifikos nuo pradžių dviprasmiška advokato praktika SSRS, šiai žlugus, posūkis į verslą tikriausiai ir „gerų vyrų dėka“ su laipsnišku levitavimu į politiką (2002-2005 m. vadovavo Ukrainos prezidento administracijai) ir virsmas tuo, kuo virto jau po „Oranžinės“ (2004) bei „Orumo“ (2014) revoliucijų, kurių, kaip ir demokratijos, nepriėmė, liko Rusijos prezidento mentalinėje, taigi ir politinėje orbitoje.

Sakytume, įprasta sovietinio karjeristo biografija. Kai naujas Rusijos „šaltasis karas“ su Vakarais jau faktas, tokie veikėjai Kremliui praverčia, atviras klausimas, kas jiems iš to strateginėje perspektyvoje.

Arūnas Spraunius



Jums taip pat gali patikti