„Magnitskio sąrašas“ ir baltų indėlis į skaidrumą dabartinėje geopolitinėje sumaištyje
  • Titulinis
  • Oligarchija
  • „Magnitskio sąrašas“ ir baltų indėlis į skaidrumą dabartinėje geopolitinėje sumaištyje
„Magnitskio sąrašas“ ir baltų indėlis į skaidrumą dabartinėje geopolitinėje sumaištyje

„Su tokiais sąjungininkais Jensui Stoltenbergui verčiau išgerti degtinės su Vladimiru Putinu“ - taip   lapkričio 13-ąją apmaudžiai ironiškai apibendrino žurnalas „Politico“ dabartines NATO generalinio  sekretoriaus bėdas prieš jo vizitą į Vašingtoną susitikti su prezidentu Donaldu Trumpu, kurio santykis su Atlanto aljansu, nuosaikiai tariant, yra prieštaringas. Gruodžio pradžioje suplanuotas NATO viršūnių susitikimas Londone lengvu pasivaikščiojimu irgi netaps, beje ir dėl, ką konstatavo politikos apžvalgininkas Benas Judah, Prancūzijos prezidento Emanuelio Macrono pastarojo pusmečio saviraišką: pasisakė už Rusijos grąžinimą į Europos Tarybą ir „Didįjį septynetą“ (G-7) (iš abiejų organizacijų Maskva išmesta po agresijos prieš Ukrainą 2014-aisiais), priėmė prezidentą V.Putiną, susitikime su diplomatais pareiškė apie būtinumą normalizuoti santykius su Kremliumi ir kelis kartus blokavo Albanijos ir Šiaurės Makedonijos bandymą pradėti derybas dėl narystės ES, nors Europos Komisija palaimino jų pasirengimą. Vis dėlto didžiausiu netikėtumu tapo E.Macrono pareiškimas interviu savaitraščiui „The Economist“ apie NATO „smegenų mirtį“.

Paryžiaus pastangos įsiteikti Maskvai gali ir signalizuoti (tiesą sakant, signalizuoja) apie jau susidariusią tendenciją  (net jei Prancūzijos lyderio pasisakymuose esama tiesos), kritikuojant Ameriką dėl partnerystės deficito, vargu ar tinkama užsimerkti prieš nusikaltimus, kai jungtinė tyrėjų grupė pirmą kartą Rusiją kaip valstybę apkaltino prisidėjus prie „Malaysia Airlines“ oro lainerio numušimo 2014-ųjų liepos 17 dieną oro erdvėje rytų Ukrainoje, kai žuvo 298 žmonių.

Deja, tai panašu į prekybą ateitimi trumpalaikių interesų naudai, Kremliui toliau atakuojant - gana sėkmingai - demokratinį pasaulį. Sąlyginai sėkminga atsvara Maskvos ekspansijai iki pastarojo  meto buvo Ukraina, politologo Andrejaus Piontokvskio vertinimu, Kijevo pozicijos iki šio pavasario buvo stiprios – Maskvos agresiją prieš Ukrainą Vakarai smerkė ir atsakė sankcijomis. JAV specialusis atstovas Kurtas Volkeris kategoriškai reikalavo nepervesti konflikto į politinę plotmę, kol Rusija neišves savo kariškių iš okupuotų Ukrainos teritorijų ir Kijevas nekontroliuos sienų. Deja, dabar jos susvyravo taip pat ir dėl Prancūzijos prezidento pasisakymų.

Tokių geopolitinių „posūkių“ kontekste sunku pasakyti, kiek Prancūzijos lyderis žino apie jubiliejų „Sergejaus Magnitskio sąrašo“ kaip įsipareigojimo demokratijai kovoje su korumpuotais režimais. Lapkričio 16-ąją sukako 10 metų, kai kalėjime „Matrosskaya tishina“ mirė investicinio fondo „Hermitage Capital“ auditorius S.Magnitskis. Kolegos vėliau išsiaiškino, jog jį mirtinai uždaužė guminiais vėzdais, prieš tai surakinę antrankiais. Tokios pat išvados priėjo Žmogaus teisių taryba prie Rusijos prezidento, bet niekas iš prisidėjusiųjų prie mirties nenubaustas iki šiol. Fondo steigėjas Williamas Browderis, kuriame mokesčių bei audito skyriaus vadovu S.Magnitskis dirbo, interviu radijui „Svoboda“ šio liūdno jubiliejaus proga (svoboda.org/a/30273976.html) sakė iškart supratęs ir tebesąs įsitikinęs, jog teisininkas žuvo dėl to, kad dirbo jam, todėl pastarąjį dešimtmetį pašventė tyrimui, pašauktam atskleisti kaltuosius bei siekti patraukti juos atsakomybėn.

S.Magnitskis taip pat buvo valdantysis partneris kompanijoje „Firestone Duncan“, kuri auditavo „Hermitage Capital“. Šios kompanijos vadovas Jamisonas Firestoneas tame pat interviu prisiminė kolegą buvus ypač darbštų, teise ir teisingumu Rusijoje įtikėjusį idealistą profesionalą,  nedideliame bute Maskvos centre su žmona auginusį dvi atžalas. Pasak J.Firestoneo, jie dažnokai šnekėdavosi apie realijas, į jo klausimą, ar nebijąs atskleisti šimtus tūkstančių pavogusius asmenis, Sergejus atremdavo, jog dabar ne 1937-ieji, Rusija tampa teisine valstybe, kurios prezidentas kaunasi su korupcija.

S.Magnitskis tikėjo tuometiniu Rusijos prezidentu Dmitriju Medvedevu, skelbusiu kovos su korupcija šūkius, dabar iš Aleksejaus Navalno kovos su korupcija fondo susukto filmo „Jis jums ne Demonas“ žinoma ir apie jo prabangų nekilnojamąjį turtą Italijoje. Tada idealizmas auditorių pražudė. Praėjus 7-eriems metams po žūties keli tyrimai išsiaiškino, jog S.Magnitskis buvo suimtas ir žuvo, kai demaskavo vidaus reikalų sistemos karininkus, prokurorus, teisininkus, mokesčių sistemos pareigūnus, iš Rusijos biudžeto pasisavinusius dešimtis milijardų rublių. Ir „Transparency International-Russia“ antikorupcinių tyrimų bei iniciatyvų centro direktoriaus pavaduotojas Ilja Šumanovas „Svoboda“ patvirtino, kad auditoriaus išsiaiškinta grobstymo schema atskleidė tokias rusiškos mokesčių sistemos ydas, kaip bankinį sukčiavimą, pinigų plovimą, korupciją pačiame aukščiausiame lygyje, jos schemose dalyvaujančių Vakarų tarpininkų veidmainystę. Kaip minėta, ir praėjus dešimtmečiui atsakomybėn nepatrauktas nė vienas kaltasis, Maskvos Tverės teismo teisėjas Aleksejus Krivoručko, 2009-ųjų rugsėjį pratęsęs S.Magnitskio suėmimo terminą ir teismo posėdyje atsakęs jam duoti karštos arbatos, tebepriima nuosprendžius rezonansinėse bylose.

Kita vertus, ko norėt, kai korupcinės naujienos įprastos rusiškoje viešojoje erdvėje. Pavyzdžiui, apie  gubernatoriais paskirtų buvusių Rusijos prezidento apsauginių giminaičių „skrydžius“ į verslo elitą. Pasak leidinio „Projekt“ tyrimo, 2016-aisiais Jaroslavlio srities gubernatoriumi paskyrus Federalinės apsaugos tarnybos pareigūną Dmitrijų Mironovą, 2017 metais jo brolis Jevgenijus tapo „Rusijos geležinkelius“ bei „Gazrpom“ aptarnaujančios statybų kompanijos „SK Rustrest“ (metinės pajamos 2,7 milijardo rublių) bendrasavininkiu. Kitam V.Putino apsaugininkui  Aleksejui Diuminui 2016 metų vasarį ėmus vadovauti Tulos sričiai, jo brolis sėkmingai šturmavo statybos verslo aukštumas, užsiimdamas nekilojamuoju turtu brangiausiuose Maskvos rajonuose ir įeina į direktorių tarybą sporto komplekso „Olimpijskij“, kuris priklauso milijardieriams Godui Nisanovui bei Zarachui Ilijevui. (https://www.proekt.media/narrative/okhranniki-putina/)

Rusijoje nelabai kas naujo „po saule“. Praėjusio amžiaus kaskadininkas Nikolajus Vaščilinas prisimena, kad tuometiniame Leningrade 8-ame dešimtmetyje kino studijoje „Lenfilm“ uždarbiavo ir su kriminaliniu pasauliu „persimaišę“ sportininkai, tarp jų ir būsimasis Rusijos prezidentas. Sambo sekcijai, kurią jis lankė su dabar po Vakarų sankcijomis esančiu verslo oligarchu Arkadijumi Rotenbergu, vadovavo kriminalinis autoritetas Leonidas Usvizcovas su dviem teistumais (grupinis išprievartavimas ir machinacijos su valiutomis). V.Putinas prisiminimuose „Nuo pirmo asmens“ šiltai atsiliepia apie mokytoją, 1994-aisiais žuvusį kriminaliniuose aiškinimuose, ant kurio antkapio užrašyta „Aš miriau, bet nemirtinga mafija“. (https://www.svoboda.org/a/30271194.html)

Čia cituotas „Transparency International-Russia“ atstovas mini rusiškose korupcinėse schemose dalyvaujančių vakariečių veidmainystę. J.Firestoneui ir ypač W.Browderiui tai netaikytina, jie su stebėtinu nuoseklumu „S.Magnitskio sąrašo“ pagrindu stumia sankcijų režimą korumpuotiems bei žmogaus teises pažeidžiantiems asmenims nebūtinai iš Rusijos. JAV tuo pagrindu sankcijos pritaikytos 14 žmonių, prisidėjusių prie saudų kilmės „The Washington Post“ žurnalisto Jamālo Kāšuqji nužudymo Saudo Arabijos konsulate Stambule. W.Browderis įsitikinęs, jog kažkada ateityje S.Magnitskiui tėvynėje bus statomi paminklai, bet nepuoselėja iliuzijų sulaukti teisingumo Kremliuje valdant dabartiniam režimui. Iki teisybės ir deramo paminėjimo kaip tik toli, kai aktualūs dar ir Prancūzijos prezidento geopolitinės minties posūkiai.

Be abejo, nesaugus tai užsiėmimas. 2012-aisiais bėgiodamas netoli savo namų Jungtinės Karalystės (JK) Sario grafystėje staiga krito negyvas milijonierius Aleksandras Perepeličnas, tėvynėje Rusijoje užsiėmęs pinigų plovimu bei turėjęs ryšių su nusikalstamomis grupuotėmis. Emigracijoje nutaręs išviešinti buvusių draugelių „veiklą“, perdavė informaciją apie rusų valstybės tarnautojų pelnijimosi   schemas, pirmą kartą atskleistas būtent S.Magnitskio, Vakarų specialiosioms tarnyboms ir W.Browderiui. Milijonieriui grasino, jis disponavo informacija apie rengiamą pasikėsinimą. Ir štai – staigi mirtis. Esama nepaneigtos versijos, jog A.Perepeličnas vis dėlto nunuodytas – toksikologijos ekspertai rado jo organizme retų augalinės kilmės nuodų pėdsakų.

Tai įsikomponuoja į Kremliaus veikimo algoritmą, apie kurį tarptautinėje viešojoje erdvėje kalbama beveik visą laiką. Prezidento V.Putino priešininką, buvusį federalinės saugumo tarnybos (FST) karininką Aleksandrą Litvinenką, 2006 metais nunuodijo Londone radioaktyviuoju poloniu po to, kai šis knygose bei daugelyje straipsnių papasakojo apie būsimo Rusijos prezidento bei jo draugo Viktoro Ivanovo ryšius su Peterburgo banditais. Jis tyrė Kremliaus ryšius su nusikalstama Tambovo grupuote, įrodinėjo, kad gyvenamuosius namus Rusijoje sprogdino FST, taip „prisidėdama“ prie V. Putino atvedimo į prezidentystę. Knygos „FST sprogdina Rusiją“ autoriaus vertinimu, V. Putinas buvo ne šiaip banditas, o tikras pabaisa, užmušęs beveik 300 žmonių, kad prasibrautų į valdžią. Lapkričio 19-ąją išėjusios knygos „Iš Rusijos su krauju“ (From Russia With Blood) apie nuožmų, slaptą Rusijos prezidento karą su Vakarais autorė, interneto leidinio „BuzzFeed“ tyrimų skyriaus vedėja Heidi Blake A. Litvinenką apibūdina kaip įstatymų viršenybei ištikimą idealistą, gi išeivis iš specialiųjų tarnybų prezidentas V. Putinas persiėmė neapykanta jam už FST paslapčių paviešinimą, esą taip šis pažeidė čekistų garbės kodeksą. A. Litvinenkos mirtis aidu atsiliepia į doro Maskvos auditoriaus likimo tragediją.

Todėl ypač vertinga, net jei dabartinėmis aplinkybėmis atrodo trapi, yra ta trijų anglakalbių ir trijų rytų Baltijos valstybių koalicija prieš korupciją bei geopolitinį cinizmą. „S. Magnitskio sąrašą“ tėra įteisinusios Jungtinės Valstijos, Kanada, JK, Lietuva, Latvija ir Estija. Pastarąsias tris Kremlius spausti turi tikrai puikesnes galimybes, negu Prancūziją, kurios lyderis užsiima „didžiu naratyvu“, kaip grąžinti Rusiją į Europą tokią, kokia ši yra, negarbingą ir korumpuotą. Nors toks gaivaus sąžiningumo gurkšnis geopolitinėje painiavoje.

Arūnas Spraunius 



Jums taip pat gali patikti